Antanina Strumilienė
Kiek dar reikės laukti, kad Šimonytė ištartų: „Atsistatydinu“?
Kokių dar reiks įrodymų, kad valdantieji mąsto ir elgiasi kaip „mužikėliai“, kaip žemiausio socialinio sluoksnio beraščiai, kaip girta Jadzė prie konteinerio? Jie neturi nei gėdos, nei sąžinės, nei padorumo, nei savigarbos.
Šimonytė prisiekinėjo: „Jeigu paslys bent vienas ministras – atsistatydinsiu aš pati“.
Ką matome šiandien? Apie strateginį ateities matymą belieka tylėti, užtenka ministrų skandalų, pedofilijos, ciniškos „vertybinės politikos“, korupcinės propagandos, nesibaigiančių mitingų po ministerijų langais, sąskaitų suvedinėjimo su nepatogiais žmonėmis, gąsdinimų, nesibaigiančių nepaprastųjų padėčių taikos metu.
Ne įstatymai, o valdantieji Lietuvoje jau ėmė nustatinėti tvarką, taisykles ir bausmes. Valdančiųjų oponentams ir priešininkams Marijos žemėje vietos neliko. Lietuvoje sistemiškai jau neveikia niekas. Gydymas pasidarė blogesnis už ligą. Savo mokesčiais mes auginame tinginių ir vagių valdžioje armijas.
Į Lietuvą atėjo laikai, kai sudarinėjami „neteisingai mąstančių“ sąrašai, kai kasdien ilgėja sąrašas tų, kuriems viešai uždrausta kalbėti, rašyti, žmonėms nurodyta, į kurias televizijas negalima eiti. Užčiaupiami dainininkai, šantažuojamas verslas, persekiojami žurnalistai. Jie priversti trauktis iš viešosios erdvės į pogrindį arba išvykti.
Naikinami grynieji pinigai, už kiekvieno kampo „tyko gerovė“.
Įmonių vadovai nepriima į darbą žmonių, kada nors dalyvavusių mitinguose, nepatogiai rašančių – jiems jokių šansų.
Dzin – du diplomai ir patirtis. Ir intelektui prie šios valdžios vietos neliko. Dabar svarbiausi kiti dalykai – ar moki laižyti valdžiai padus.
Koncertai, eitynės, paradai, maršai ir festivaliai turi būti „teisingi“ ir leidžiami tik tie, kuriuos palaimina valdantieji. O menas – tik toks, kokį pripažįsta Valinskas ir ministro Kairio genderiniai „kūrėjai“. Nors jų kūryba verta naktinio puoduko.
Valdžia pučiasi, auga, lipa į lovas. Laisvė ir protas lieka praeičiai. Kasdien mažėja tautos įtaka, didėja „savųjų“ ratai, ilgėja šešėliai, auga mokesčiai ir baimė.
Sparčiai artėjame prie filmo „Valdžios idiokratija“ ekranizacijos, kai šaukiama, kad „išlaisvins lyčių lygybė“, o krikščioniškąją moralę reikia būtinai išjuokti ir išmesti į šiukšlyną su visais 10 Dievo įsakymų: „Nevok“, „Nepaleistuvauk“…
Kiek dar reikės įrodymų, kad ši valdžia laikosi tik ant tarptautinių pinigų, monopolinės žiniasklaidos ir konservatorių partijos elito verslų.
O valdančiuosius palaiko tik plonytis Vilniaus „užingridinis“ glamūrinis genderinis sluoksnelis. Ir apgautas tremtinių – rezistencijos elektoratas, kurio parama nėra tikra, nes laikosi tik ant apgavystės ir baimės.
Ar dar ir dabar nesudrebėjo šių „šaikos“ „rėmėjų“ protai, kai jiems atversta jų dievinamo patriarcho – Vytauto Landsbergio – byla, kurią jam buvo užvedęs KGB?
Kas vadovauja mūsų valstybei? Kas ir kur veža Lietuvą ir kokia aušra jai brėkšta?
Juk atėjo laikai, kai trispalvė lietuvio rankose jau traktuojama kaip „nacionalinio radikalumo“ ženklas, kelianti „pavojų“ valstybei, o Lietuvos vėliava ant automobilio yra „svarbus pretekstas“ tą mašiną sustabdyti.
Atėjo laikai, kai „menininkas“, išniekinęs trispalvę, apdovanojamas nacionaline premija.
Lietuvos heraldikos komisija tik ką Šimonytės „kontorai“ nurodė, kad Lietuva neturi atsisakyti savo tapatumo simbolių, kad „du skirtingų valstybių simboliai jungiami tik esant bendrai valstybei ar okupaciniais atvejais“.
Bet Šimonytei tai – dzin. Tai – tik „rekomendacijos“, kurių jos „kontora“ gali ir nesilaikyti.
Gal ir galima būtų pateisinti „užingridinių“ nesusivokimą konstituciniuose reikaluose, bet valdžios žmonės privalo turėti bent minimalaus lygio loginio mąstymo ir aplinkos suvokimo pagrindus.
Ir dar sąžinę, savigarbą bei gėdos jausmą.
Gėda klausyti, kaip į klausimus atsakinėja Šimonytė. Kokia arogancija. Koks tonas. Kokia emocija. Koks gėrėjimasis savimi. Neatsilieka ir kiti valdžios „dvaro“ veikėjai.
Kokius klausimus posėdžio metu T. Raskevičius uždavinėja Gražuliui? Kaip ciniškai šis vaikėzas įsijaučia į „prokuroro“ vaidmenį ir piktdžiugiškai trypia bei menkina kitą, daug vyresnį žmogų – oponentą. Už ką? Už pažiūras.
Paklusnumo ir nusižeminimo valdžiai jau reikalaujama visur: Seime, versle, žiniasklaidoje, scenoje, kūryboje.
Į karą įtrauktam pasauliui Dzin, kas dedasi Marijos žemėje.
Niekam neįdomu, kaip sunku padoriam, protingam žmogui atsidūrus tarp bepročių. Ir koks siaubas blaiviam būti „apsinarkošinusių“ svaiguly.
Ši Šimonytės vyriausybė ir šie Seimo valdantieji veda šalį į pražūtį. Premjerė savo krūtine dengia kiekvieną prasižengusį ministrą, nors žadėjo atsistatydinti, jeigu nors vienas jų suklups.
Gerai prisimename, kaip prieš 4 metus Šimonytė rėžė: „Neginama demokratija nepastebimai nyksta: palengva priprantame prie vis žemesnių politinės kultūros ir demokratijos standartų. Lietuvos vidaus politika nusigyveno iki draudimų, ciniškų galios žaidimų, visa tai virsta bandymais neigti pačią demokratijos esmę.
Išklibusi politinė sistema, lyderystės stoka, teisėkūros chaosas klibina piliečių ryšį su valstybe.
Biurokratinė vadyba gamina neveikiančius sprendimus, ji grimzta krypties neturinčių pseudoreformų liūne, valdžios neįgalumas didina žmonių nusivylimą.
Ar valstybėje dar veikia kas nors, kas leistų išsaugoti viltį?“
Premjere Šimonyte, tai Jums valdant valstybėje VILTIES NELIKO.
Jūsų politika pavertė žmones priešais. Jūs padarėte viską, kad valdžios girnos sumaltų dar vieną žmonių kartą.
Padarykite savo galvose auditą. Paskaitykite kunigo M. Krupavičiaus 1919 m. knygelę, kurioje jis rašė, kad „valstybė nėra absoliutus asmens Viešpats. Tai – pirmas krikščioniškos valstybės principas. Jei valstybė piliečiui kliudo be priežasties, jei stengiasi suvaržyti jo laisvę, pilietis turi pilną teisę toms valstybės pastangoms priešintis. Ir turi ne tik teisę, bet ir pareigą prieštarauti.
Pirma valstybės prievolė duoti kiekvienam žmogui teisę gyventi, palaikyti žmogiškąją vertę. Įstatymai privalo žmogų remti, o ne varžyti“.
O ką darote Jūs?
Kas bando priešintis valdžios beprotybėms, būna apšaukiami „netvaria kandimi“, graužiančia biurokratų rūbą.
Jūsų valdžios credo: „Jeigu negerbiat manęs, gerbsit mano antpečius“.
Ar jaučiate „dvigubų standartų“ skirtumą tarp Narkevičiaus kotleto ir Šiugždinienės kanceliarinių išlaidų viražų?
Kiek metų ūkininkai turės kalti laukuose kryžius ir dykai dalinti pieną po Žemės ūkio ministerijos langais?
Lietuvos moksleiviai jau įsijungė į masinį protestą prieš Švietimo ministrę Šiugždinienę – jie atsisako paklusti, bendrauti ir bendradarbiauti.
Ar to maža, kad sudrebėtų premjerės protas?
Valdančiųjų beprotybes būtų galima tęsti tiek, kad Jūsų naujuose iPaduose neliks atminties.
Aš neįsivaizduoju reakcijos, kuri kiltų tarp studentų ir visuomenėje, jei, pavyzdžiui, Harvardas paskelbtų pasirašantis bendradarbiavimo sutartį su CŽA, o Kembridžas – su MI5 ir į tai būtų įtraukti studentai.
„Nėra jokio reikalo aptarinėti VSD virtuvės subtilybių, bet čia tik keli niuansai, – rašo Audrius, – geras žurnalistas visuomet parašo mažiau, nei žino. Jis turi savus šaltinius ir juos saugo. Nemažai TSPMI studentų eina dirbti į žiniasklaidą. Ar Jūs pasitikėtumėt tokiu „žvalgu“ ir norėtumėt kalbėtis ar turėti su juo rimtesnių reikalų?
Viena pačių bjauriausių visų laikų politinių veidmainysčių yra ištikimų šios valdžios tarnų organizuoti išpuoliai prieš Vilniaus Universiteto dėstytoją doc. dr. Jolantą Mažylę, kuri sudalyvavo „OpTV“ laidoje, ir žurnalistų sąjungos pozicija ginant ją bei žodžio laisvę.
Kampanijos prieš dėstytoją iniciatorė buvo LRT vadovė. Tačiau dalyvavimas to pačio kanalo laidose R. Kuodžiui kažkodėl nesutrukdė tapti premjerės Šimonytės patarėju“.
Šios kadencijos metu valdantieji žurnalistiką iš kultūros sferos pavertė korupcijos lauku.
Klausimas vienas: „Kur einam?“
Apie ekonominį nuosmukį kalbėti neverta. Ekonomika „klesti“ infliacijos ir kainų augimo sąskaita. Jei smukimas žemyn bus dar didesnis ir nebus iš ko rinkti biudžetą – Šimonytė bėdos nei rizikos nemato: „Jei reikės – pasiskolinsim dar“.
Nepražus tik tie, kurie turi reikiamų ryšių valdžios struktūrose.
Korupcija, nepotizmas, piktnaudžiavimas valdžia, socialinė nelygybė, pajamų atotrūkis, narkotikų vartojimas – tai ydos, pagal kurias Lietuva pirmauja visuose reitinguose.
Kosmonautas – ministras S. Gentvilas aiškina, kad „valstybė suinteresuota kelti degalų kainas ir mažinti prekybą“. Per kadenciją gerokai „pasitaisęs“ ministeris nemato problemos, „jei dyzeliną „furos“ pilsis Lenkijoje“.
Ministras Gabrielius jau išaugo Užsienio reikalų ministro „šortus“. Jis jau matuojasi Krašto apsaugos ministro apatinius – reikalauja visuotinio šaukimo į kariuomenę. Šauktiniai į kariuomenę turės ateiti kaip į diviziją – su savais šaukštais.
„Jei teisingai suprantu, – rašo Audrius, – rudenį abu Gabrieliaus Landsbergio sūnūs savanoriškai prisistatys į privalomąją karinę tarnybą. Nes kaip čia dabar išeina – tėvas kalba apie visuotinį privalomąjį šaukimą, o sūnūs netarnavę“.
Bet Gabrieliaus užvadėliai Lietuvą „gins“ nuotoliniu būdu.
Visai neseniai URM ministeris G. Landsbergis per televiziją kalbėjo: „Situacija karo akivaizdoje tokia, kad galiu prarasti mandagumą. Kalbu apie savo ir Jūsų vaikų gyvybes ir ateitį. Kartais pasirenku griežtesnį žodį, – sakė Gabrielius, – diskusija apie šauktinius – nepopuliari. Leiskite man, kaip žmogui, susitvarkiusiam su populiarumu, pakalbėti šia tema. Nei viena valstybė neturi prabangos neturėti šauktinių kariuomenės. Aš sunkiai randu argumentų paaiškinti užsienio kolegoms, kodėl mes tokios kariuomenės neturime“.
Į ministro Gabrieliaus pamąstymus puikiai atsako vieno emigranto viešas laiškas. Jame trijų sūnų tėvas rašo:
„Mano vyresnėlis pernai baigė mokyklą. Dar niekur nestojo. Gavo šaukimą armijon. Jūs ką? Landsbergiukai, turėję būti pavyzdžiu savo šaliai, pirmi eksportuoti iš Lietuvos be karinės tarnybos į užsienį. Juk karinė tarnyba visada buvo šalies elito ir vadovų priedermė. Vien dėl to Senelis iš balkonėlio negali išdidžiai pažvelgti į tautą.
Ką, sakykit, turėtų ginti trys mano sūnūs, jeigu jūsiškiai pasitraukė? Ką?
Prisivogtus politikų ir valdininkų turtus? Gal jie turėtų kovoti už valstybę, kuri nė vieno nusikaltėlio nenuteisė už milžiniško mąsto korupciją, bet pasodino žmones už nedidelius nusižengimus. Kaip kokioj Afrikoj.
Ką Jūs ten per valstybės šventes švęsit – aš nežinau. Mano seneliai buvo ištremti į Sibirą. Jūs prie balkonėlio švenčiat tos sistemos sugrįžimą, nes ji buvo valdiško klestėjimo, uždrausto laisvo žodžio, nepagarbos verslui, įtvirtintos korupcijos sistema. Tokie jūs esat šiandien. Ir aš savo darbu Jūsų nešersiu.
Sugrius, sprogs Lietuvos valdžia ir biurokratai nuo to vogimo, korupcijos ir valstybinio sektoriaus dydžio. Nenoriu būti palaižūnų ir prisitaikėlių versle. Nenoriu būti tokios visuomenės dalis. Galit mane smerkti, juodinti, bet aš pasirinkau – gelbėsiu Lietuvą ir save emigruodamas. Sakysit, nekovoju? Kovoju. Ir mano kova taip pat nelengva. Patikėkit“.
Pirmiausia reikia sukurti tokią valstybę, kurią norėtųsi ginti.
Valstybės gynimo taryba nusprendė – kol lauks vokiškos divizijos, kurs lietuviškąją Lietuvoje.
Sako, tai įvyks apie 2030 m. Ir tik tokiu atveju, jei šaukštams nebus naudojami taurieji metalai.
Reiktų atsakyti į klausimą, kurie konservatoriai Užsienio reikalų ministerijoje lėmė Lietuvos užsienio politikos posūkį? Ar tik Vyriausybę Taivano klausimu „nepakišo“ viceministras Mantas Adomėnas, kuris visada viešai reiškia paramą Taivanui ir Honkongui, nes ten turi „draugiškų ryšių“?
Nacionaliniame Taivano universitete mokėsi M. Adomėno dukra Adomėnaitė. Kai kurie konservatoriai su tuo sieja Lietuvos užsienio politikos posūkį. Esą valstybinė Lietuvos parama Taivanui susiformavo kaip asmeninio šio politiko požiūrio tęsinys arba kaip atsakas į geras šeimos patirtis.
„Turi atsakyti tie žmonės. Jie turi tai viešai paaiškinti. Klauskit Adomėno. Paklauskit jo apie dukters studijas“, – pasiūlė vienas parlamentaras.
„Niekam ne paslaptis, kad Adomėnas Paryžiuje perka skrybėles, Londone ir Kembridže – knygas ir mažas kišenines nosinaites, parkerio rašalą – Venecijoje, o cigarus – Romoje ir Neapolyje. Tokių skrybėlių, cigarų ar ypatingo rašalo Lietuvoje Adomėnas paprasčiausiai neranda“, – tai tik keletas Kembridžo daktaro M. Adomėno portreto potėpių, aprašytų spaudoje dar 2007 m. Elegantiški kostiumai ir išskirtiniai kaklaryšiai, šampanas ryte, aštuntojo dešimtmečio ryškus raudonas „Mersedes – Benz“ kabrioletas – Mantas Adomėnas juk visą laiką turi būti išskirtinis.
A. Bačiulis spaudoje apie Taivaną taip pat buvo iškėlęs daug sąsajų ir įtarimų.
Be M. Adomėno, dar ir Maldeikio mamelė turėjo kontraktą dėstyti Taivane. Ir dar keletas konservatorių – aktyvistų turėjo ten stažuotes, kviestines keliones, etc.
Geri žmonės užrodė, kad Sofija – Elžbieta Adomėnaitė gyveno ir mokėsi Taivane. O gal dar ir iki šiol? Įdomu, kas visa tai apmoka? Gal Tapinas išsiaiškins? Juk jis visų kabinetų duris atidarinėja koja.
Pabaigai – apie galimą korupcinę dedamąją.
Kodėl Lietuvos užsienio politikos atstovams taip parūpo Taivano demokratija? Gal ir į šį klausimą galėtų atsakyti Tapinas?
O gal atsakytų VSD? Juk VSD tikrai turi informaciją, kiek kartų per pastarąjį dešimtmetį Taivane lankėsi šios politikos „dirigentas“, Užsienio reikalų viceministras M. Adomėnas. Puikiai žinome, kaip Taivano atstovai moka priimti valdžios atstovus, o ypač iš Seimo ir Vyriausybės – brangiausi viešbučiai, geriausi restoranai, dovanos…
Pirma versija – M. Adomėnas tiesiog nusprendė draugams atsidėkoti, parodydamas, koks jis svarbus. Panašia prekyba „ryšiais“ tiesiog telefoninio pokalbio metu skandalingai išgarsėjo ir Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Ž. Pavilionis.
Taigi, konservatorių tarpe tai tampa įprasta praktika.
Antra versija – žinant, kad pagal VSD paskelbtą informaciją M. Adomėnas yra linkęs į „įvairius draugiškus susitarimus“ su verslo grupėmis, už ką ne taip seniai buvo pašalintas iš konservatorių partijos, neatmestina versija, kad įvyko „barteriniai mainai“.
Cituoju konservatorių Priežiūros komiteto pirmininko pareiškimą: „Komitetas priėmė sprendimą M. Adomėną pašalinti iš partijos. Deja, turime konstatuoti, kad jis, būdamas partijos nariu, tenkino koncerno „MG Baltic“ interesus, poreikius, siekė su jais sukurti draugiškus santykius, vykdė jų prašymus mainais už galimą finansinę ir kitokią paramą“.
Pašalintas iš partijos M. Adomėnas ne tik, kad greitai grįžo, bet dar ir karjerą padarė.
Matyt, „vertybinei politikai“ reikėjo „vertingų“ kadrų.
Kas gali paneigti, kad ar asmeniškai viceministras, ar koks jo kontroliuojamas fondas gavo galimą naudą mainais už tokią sunkiai logiškai paaiškinamą užsienio politiką.
Tikiuosi, VSD anksčiau ar vėliau į šį klausimą atsakys.
Beje, o kur Tapinas?
Gal jis LITEXPO rūmuose, ten, kur prieš NATO viršūnių susitikimą 17 mln. eurų „įtraukiai įsisavinta“? Gal jis renginyje LOGIN 2023, kuris jau dvi dienos ten vyksta? Skelbiama, kad renginį organizavo „delfi“. Bilieto kaina 160 eurų. Šūkis: „Pasitik ateitį – išdrįsk keistis“.
Skelbiama, kad tame renginyje 3000 profesionalų kartu švęs „Skaitmeninę kultūrą“. Šį burtažodį skelbime užmatė Gintaras. Ir parašė: „Sunku suprasti, kas po juo slepiasi, spėlioti nebandysiu, nes bus necenzūriška“.
„Čia gimsta naujos idėjos ir inovacijos. Dalyvauti tu privalai“, – rašo organizatoriai.
Ir kokie gi tie „pažangos kūrėjai“, lyderiaujantys pasaulyje ten dalyvauja?
Pasitikite.
Liudas Dapkus – sistemos sraigtelis, už nuopelnus sistemai jaukiai tūnantis biudžetinėje Užimtumo tarnyboje ir leidęs sau parašyti tekstą „Vėgėlė pataluose“.
Dovydas Pancerovas, puikiai redaguojantis patys žinote kieno paruoštus tekstus ir iš adatos sugebantis priskaldyti knygą.
Daiva Žeimytė – teisinga „teisingų“ laidų vedėja „teisingoje“ žiniasklaidoje.
Aušrinė Armonaitė – apibūdinimą susigalvokite patys, o jei nepavyks – paklauskite verslininkų, kuriems teko nelaimė su ja bendrauti.
Dovilė Filmanavičiūtė – genderinių mitingų dalyvė, žinoma savo „žinomumu“ bei visko apie viską žinojimu.
Markas Feiginas – rusų „YouTuberis“, karo metu daręs interviu su Arestovičiumi ir uždirbęs pasakiškus pinigus už jų peržiūras.
Sąrašas ilgas. Jame yra ir garbingesnių vardų, bet šaukštas Dapkaus ar pancerovo bet kokią medaus statinę sugadina.
Štai keletas „iškilių“ renginio „tezių“: „Lyčių lygybė gali padėti spręsti klimato kaitos problemas“.
Lyčių lygybė, tikriausiai, bus pasiekta, kai lygiomis taps visos 72 lytys, o klimatas, nieko nesuprasdamas, pats nustos kisti.
Žodžiu, „delfi“ renginyje dalyvauja „rimti mokslininkai“.
Ar renginyje dalyvauja „svieto lygintojas“ „visuomenininkas“, koja atidarinėjantis visų Lietuvos savivaldybių duris, Sorošo ir valdžios, galimai, finansuojamas „skaidrintojas“, bandantis paniekinti savivaldą Lietuvos mastu ir kažkaip pamiršęs „išskaidrinti“ save – istorija nutyli.
„Skaidrintojas“ tyli ir tada, kai kalba pasisuka apie konservatorius ar „Laisvės partiją“.
Pyktis ir neteisybė mus žudo. O tai ir yra jų tikslas.
Kvailiai ir kvailystės dabar – ant bangos. Bet bangos neišvengiamai sudūžta į krantą.
Ar sugebėsime būti tas krantas, į kurį suduš valdžios beprotybių bangos?
Belieka tikėti, kad atmintis ir istorija išsaugos ne tik niekšelių vardus. Bet išsaugos ir vardus tų, kurie išliko žmonėmis, atsilaikę prieš beprotiško laikmečio audrą.
Išsaugos pavardes ir datas, ir koncentruotą viltį.
O šiukšles išnešios vėjas. Taip bus. Nes taip turi būti.
