Advokatas Jonas Ivoška
Įvairių publikacijų komentaruose apie artėjančius LR Prezidento rinkimus galima rasti ne tik svetimpročių patyčių, kurias inicijuoja valdančiųjų klanas, bet ir racionalių pamąstymų. Pavyzdžiui, svarstoma, kuris pretendentas į valstybės vadovus – Gitanas Nausėda ar Ignas Vėgėlė – geriau atlieptų tautos lūkesčiams ir teisingesnei šalies valdysenai?
Nešališkai ieškant motyvuoto atsakymo, tektų pripažinti, kad tinkamesnis tas pretendentas, kuris drąsiai ir nuosekliai proteguotų sisteminius valstybės vadybos pokyčius. Nedarant funkcinių-struktūrinių reformų valstybės viešajame sektoriuje, tikėtis teigiamų permainų šalyje gali tik beviltiški naivuoliai. Kodėl?
Civilinio kodekso normose įtvirtinti dvejopi žmogaus teisių standartai, neįvesta reali pareigūnų atsakomybė už jiems patikėtų funkcijų neatlikimą, beteisė piliečių padėtis, norint jiems ginti viešąjį interesą, Konstitucijai priešingų teismų aktų palikimas galioti dėl tų aktų konstitucingumo kontrolės nebuvimo ir dar visa eilė Lietuvos valstybingumo praktikos ydų sistemiškai laužo mūsuose pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės demokratinio bendrabūvio pagrindus. Tik atlikus sisteminius pokyčius šalyje, išplečiant piliečių konstitucines galias, būtų ginami pilietinės daugumos, o ne siauri klaniniai interesai.
Tuo buvo galima įsitikinti LR Prezidentui G. Nausėdai deklaravus, bet prasmingai nieko nepakeitus jo paviešintoms „gerovės valstybės“ ir „Piliečių asamblėjos“ idėjoms.
Ar G. Nausėda pajėgus suprasti, kas keistina valstybės vadyboje, kad Lietuva galėtų pasukti pažangos valstybingumo kultūroje keliu, aš nesiimčiau vertinti. Tačiau galiu atsakingai pareikšti, kad grupės nevyriausybinių organizacijų buvo pasiūlyta valstybės vadovui veiksminga parama, pradedant organizuoti jo ištransliuotą Piliečių asamblėją. Kadangi Prezidentas nesiteikė dėl to net pasitarti, akivaizdu, jog pretendentas antrajai Prezidento kadencijai Gitanas Nausėda yra tuščiakalbis arba nesugebantis pasirinkti komandos, kuri suprastų, apie kokias pilietines iniciatyvas privalu informuoti Prezidentą.
Ar tauta būtų apsaugota nuo periodinių nusivylimų, Lietuvos Respublikos Prezidentu išrinkus profesorių Igną Vėgėlę?
Kai kurie komentatoriai, vertindami Igno Vėgėlės įžvalgas ir valstybingumo praktikos negerovių kritiką, tvirtina, jog jis labai argumentuotai pateikia valstybingumo ydų analizę, tačiau nesiūlo jokių pokyčių ir priemonių toms negerovėms užkardyti. Įvertinus keletą aplinkybių, kurios sietinos daugiausia su Igno Vėgėlės negalutiniu apsisprendimu pretenduoti į valstybės vadovo statusą, galima suprasti tokią jo poziciją. Jeigu jis galutinai apsispręs dėl kandidatavimo ir tuo pagrindu teiks rinkėjams savo programines įžvalgas, žinoma, būtų apmaudu girdėti tik aukštesnės moralės standartų pažadus.
Šiandien mums, rinkėjams, esantiems rinkiminio laikotarpio prieigose, reikėtų palyginti objektyviąsias sąlygas, kurios turėtų nulemti pretendentų elgseną po rinkimų.
Kadangi esamo Prezidento kaip valstybės vadovo privalumus ir trūkumus didžiąja dalimi jau žinome, belieka panagrinėti prielaidas, kurios turėtų apspręsti (determinuoti) galimo pretendento – teisininko, profesoriaus Igno Vėgėlės požiūrį į reikalingus pokyčius valstybės vadyboje.
Kadangi Ignas Vėgėlė nuosekliai pasisako už patikimesnę žmogaus teisių apsaugą mūsų šalyje, jis, kaip aukštos kvalifikacijos teisininkas, tikėtina, siektų teisinio nuoseklumo ir loginio vientisumo visoje šalies teisėkūroje. Tuo būdu galima pagrįstai tikėti, kad iš jo kaip Prezidento būtų parama, jei kuri nors naujo tipo politinė jėga inicijuotų konstitucinę reformą, kad pagrindiniame šalies įstatyme neliktų alogizmų, kurie sudaro prielaidas valstybės viešajam sektoriui periodiškai siaurinti privataus sektoriaus teises, besireiškiančias institucijoms uzurpuojant piliečių teises.
Sunku netikėti, kad idėjų nuoseklumu pasižymintis aukštos kvalifikacijos teisininkas, būdamas valstybės vadovu, nedėtų pastangų, kad Konstitucijai priešingais teismų aktais, dėl jų atitikties Konstitucijai nepatikrinamumo, būtų sistemingai pažeidinėjamos žmogaus teisės, kad Konstituciją, kurios paskirtis (be kita ko) riboti valdžios galias, galėtų keisti ta pati valdžia, kurios galioms tramdyti ji buvo priimta.
Principingas teisininkas, kokiu savo praktinėje veikloje yra užsirekomendavęs profesorius Ignas Vėgėlė, būdamas valstybės vadovu, negalėtų abejingai taikstytis su situacija, kad valstybėje, kuri skelbiasi teisine, teismas, kitos institucijos ar pareigūnai turėtų vienodas su įstatymu galias visų asmenų atžvilgiu (Konstitucijos 29 str. 1 dalis).
Taigi, vertinant objektyviuosius požymius, tektų pripažinti, kad sisteminiams pokyčiams, siejamiems su būtina šalies konstitucine reforma, šiame istoriniame etape Lietuvos Prezidentu geriau rinkti eruduotą, profesinę savigarbą turintį ir valstybiškai mąstantį naujoką, negu funkcinės kompetencijos patirtį turintį stagnacinio konformizmo šalininką.
