Praėjusių metų spalio pabaigoje Minsko gyventojų pašto dėžutėse atsirado lapelių su vyriškio nuotrauka. Žili trumpai kirpti plaukai, elegantiškai atsagstytas švarkas, kaklaraištis. „Dalyvausiu rinkimuose, kad tapčiau prezidentu“, – skelbia apie savo ketinimus Vladimiras Nekliajevas. Nors… iki lapkričio 18-sios, kuomet prasidėjo oficiali kandidatų į prezidentus registracija, tokio pobūdžio agitacija buvo uždrausta.
Apie sprendimą paskelbta iš Maskvos
Dar labiau stebino lapelių leidėjų duomenys. Pažeidžiant Baltarusijos rinkimų įstatymą, jie buvo spausdinami už šios šalies ribų.
Pirmieji lapeliai išvydo šviesą Samaros spaustuvėje „Aeroprint“, antrieji – dvilapio laikraščio dydžio lankstinukai – išleisti šimtatūkstantiniu tiražu Rostovo leidykloje „Prof-Press“.
Lapelius pradėta spausdinti iš karto, vos tik Nekliajevas, būdamas ne Baltarusijoje, o Maskvoje, paskelbė apie savo sprendimą siekti Baltarusijos valstybės vadovo posto.
Analitikai nenustebo.
„Rinkimų kampanija (Nekliajevo – S.S.) neneigia rusiškos savo lėšų kilmės“, – pranešė „demokratinis“ internetinis leidinys „Baltarusių partizanas“, pažymėdamas, jog „puikus šios kampanijos finansavimas dabar matomas kokiam bebūtų pašaliniam stebėtojui“.
Ir ne vien „pašaliniam“. Dar prieš prasidedant priešrinkiminėms lenktynėms, Nekliajevo būstinėje buvo konfiskuota dokumentų, leidusių įvertinti metinį jo komandos biudžetą 800 tūkstančių dolerių.
„Baltarusių partizanas“, pažymėjęs, jog „kampanija neneigia rusiškosios lėšų kilmės“, deklaravo, kad Nekliajevas, paskelbęs apie politinės kovos pradžią iš Maskvos, yra pasiryžęs „išspręsti visus konfliktus su Rusijos Federacija“.
Pats „pretendentas į sostą“, kalbėdamas per radiją „Echo Moskvy“, apie savo ketinimus kautis dėl prezidento posto, visaip stengėsi įtikti savo rėmėjams – iš jo lūpų net nuskambėjo žodžiai – „prorusiškasis Nekliajevas“.
Visa tai atrodė itin keista. Bent jau tiems baltarusiams, kurie dar atsimena jo audringą priešrusišką veiklą dešimtojo dešimtmečio pradžioje.
Kas liko už kadro
Bene prieš dvidešimt metų jis, būdamas žurnalo „Krynica“ vyriausiasis redaktorius, daug nuveikė šlovindamas Baltarusijos Liaudies Respublikos (BLR) vadovus, tolimais 1918-siais paskelbusiais apie kokių bebūtų santykių su Rusija nutraukimą. Jų tikrąjį veidą atskleidė jų telegrama, nusiųsta Vokietijos kancleriui Vilhelmui II-jam, kurios tekstas skelbia: „Baltarusijos Liaudies Respublikos Rada kreipiasi į Jūsų Kaizerišką didenybę, norėdama išreikšti giliausią padėką už tai, kad vokiečių pajėgos išvadavo Baltarusiją iš sunkios priespaudos ir svetimos anarchijos. BLR Rada prašo Jūsų didenybės sieti mūsų Krašto gynimą su Vokiečių imperija. Tik Vokiečių imperijos globojamas, Kraštas regi savo ateitį…“
Šie vokiečių marionetės Nekliajevui buvo „kovotojai už nepriklausomybę“ ir už Baltarusijos „tautinį atgimimą“. Kaip ir visi jų pasekėjai, liaudies nublokšti į užsienį, tačiau vėliau grįžusieji į Baltarusiją. Kartu su hitlerininkais. Žurnalo puslapiuose – visa eilė šių „kovotojų“, vadindavusių save „BLR Rados įpėdiniais“.
Visų priešaky – Borisas Ragulia. Nekliajevo žurnale apie jį buvo išspausdinta apybraiža „Mūsiškis“. Straipsnio pasirodymo dienomis pats Ragulia gyveno už vandenyno, Kanadoje, ir ėjo neegzistuojančios BLR rados viceprezidento pareigas. Šią „radą“ Baltarusijos Liaudies Fronto (BLF), vadovaujamo rusofobo Pozniako, suvažiavimas paskelbė vienintele teisėta Baltarusijos valdžia. Žurnalas pateikia Ragulią kaip tautos gynėją, „patriotų, kovojusių už nepriklausomybę“, idėjų puoselėtoją.
Žurnale rašoma:„Okupacijos metais jis buvo tarp tų, kas siekė pasinaudoti politine situacija Baltarusijos nepriklausomybės atkūrimui“.
Kaip Ragulia „naudojosi“ šia situacija, nutylima. Ir ne atsitiktinai. Okupuotoje baltarusių žemėje fašistai jam patikėjo sukurti SS kavalerijos eskadroną. Kartu su vokiečių baudėjais eskadronas sušaudė Naugarduko getą. Raguliai buvo suteiktas SS oberšturmfiurerio laipsnis, o eskadronas buvo įtrauktas į SS obergrupenfiurerio Kurto fon Gotbergo baudžiamosios grupuotės, įvykdžiusios kruvinas operacijas Minsko bei Gardino srityse, sudėtį.
Hitlerininkai ir Ragulios vadovaujami jų talkininkai nužudė daugiau nei 4200 taikių gyventojų. Vien tik Voložino rajone buvo sudeginta dešimtys kaimelių kartu su jų gyventojais.
1944 metais eskadronas buvo performuotas į batalioną, kurį Ragulia kaipmat panaudojo baudžiamajai ekspedicijai. Ir vėl masinės žudynės. Vėl degančios trobos su gyvais sudegintais gyventojais. Sudegė Torgunų, Debino, Rečnyje, Stenkos, Nesterovščino, Starino kaimeliai.
Ir vėl Ragulia buvo hitlerininkų paskatintas – jis buvo apdovanotas 2-ojo laipsnio Geležiniu kryžiumi.
Vėliau Ragulia buvo paskirtas Dalvico diversantų mokyklos direktoriaus, garsaus Oto Skorcenio, pavaduotoju. Jis parengė šimtus diversantų, siųstų į tarybinį užnugarį žudynių bei diversijų vykdymui.
Žurnalo rikiuotėje yra ir daugiau į Ragulią panašių veikėjų. Antai – Stanislavas Stankievičius, kuris, vilkėdamas juodą SS uniformą, vadovavo Borisovo miesto policijai.
Savo knygoje „Baltarusijos paslaptis“ amerikiečių tyrinėtojas Džonas Loftus pateikė SS obervachtmaisterio Zenekeno parodymus Niurnbergo procesui. 1941-jų metų naktį iš spalio 19-sios į spalio 20-ją policininkai, kuriuos parinko Stankievičius, nužudė apie septynis tūkstančius vyrų, moterų bei vaikų. Net patys SS atstovai prisipažindavo, jog negalėjo ramiai prisiminti tą egzekuciją.
Šiuos Nekliajevo širdžiai mielus „kovotojus“ po karo priglaudė Vakaruose. Tas pats Ragulia praėjusiojo amžiaus dešimtojo dešimtmečio vidury, lankydamasis Vilniuje, su pasididžiavimu kalbėjo, jog jį ir kitus „rados“ vadovus kasmet priima JAV prezidentas Klintonas. Šios „garbės“ jie sulaukė dėl to, kad pratęsė darbus savo pirmtakų iš BLR, nutraukusių santykius su Rusija. Stengdamasis juos pavaizduoti „dabartinės Baltarusijos demokratijos kūrėjais“, Nekliajevas buvo pasiskelbęs jų vienminčiu.
1999 metų gruodį Aleksandras Lukašenka Maskvoje pasirašė Sąjunginės Valstybės Sutartį. Dalis baltarusių literatų sukilo prieš tai. Juos tada palaikė ir Nekliajevas, tuomet buvęs Baltarusijos Rašytojų Sąjungos pirmininkas. Tai, anot jo paties, ir tapo jo konflikto su Lukašenka pradžia. Dėl šio konflikto jis esą buvo priverstas keleriems metams išvykti į užsienį.
Taigi, išties keistai, bene šventvagiškai, atrodo jo mėginimai per pokalbį radijo „Echo Moskvy“ laidoje pateikti save kaip prorusišką kandidatą.
Pagal Vakarų scenarijų
Net pati forma, kurią jis suteikė tokiam savęs pateikimui, verčia gerokai susimąstyti: „Mane jau tvirtai įstatė į šią prorusiško politiko nišą. Aš ne itin priešinausi…“.
Jeigu išties esi prorusiškas, tai kodėl turėtumei „itin“ ar „ne itin“ priešintis? Ir ką reiškia „įstatė į nišą“? Tardamas šį sakinį, Nekliajevas, regis, ir nenujautė, kad su kaupu išdavė save. Juk tai, kad jį tikrai „įstatė“ (paskyrė) ir kieno dėka – baltarusiams jokia paslaptis.
„Tai tik priedanga, po kuria veikia tokie politikai, kaip Aleksandras Feduga, Tatjana Protko ir kiti. Juos remia Rusijos pinigais, aprūpina politinėmis technologijomis, sukurtomis Rusijoje bei Ukrainoje“, – kalbėjo žinomas Baltarusijos analitikas, žurnalo „Belaruskaja dumka“ redaktorius Vadimas Giginas.
Ir rėmė juos dosniai. Tik iš vieno kurjerio, jam kertant sieną, buvo konfiskuota 200 tūkstančių dolerių. Bet tai, regis, tėra lašas tame dolerių sraute, kuris teka iš Rusijos baltarusių opozicijos rinkiminėms reikmėms.
Tais pinigais, kurie buvo skirti Nekliajevo „kampanijai“, be jokio vargo pavyko perpirkti Lukašenkai oponuojančias partijas, tokias kaip „Vieningoji piliečių partija“ ir BLF.
Tačiau būta ne vien finansinio palaikymo.
„Baisiausia, kad Rusija suteikia tribūną nekenčiantiems jos“, – kalbėjo Aleksandras Lukašenka prieš rinkimus įvykusioje spaudos konferencijoje. – „Tai žmonės, kurie buvo ir yra palaikomi Vakarų Europos bei Amerikos. Bet šiandien jie turi dar vieną rėmėją – „Rusijos verslą“.
Kodėl? Mat Baltarusijos opozicijos, jau seniai tapusios Vakarų išlaikytine, programos, pažiūros, veiksmai ir t.t., yra skirta tam, kad neįvyktų Baltarusijos susijungimas su Rusija.
O kodėl gi taip susiklostė, kad šiandien Rusija palaiko veikiančius prieš jos nacionalinius interesus ir visų pirma – prieš sąjunginės valstybės sukūrimą? Tai nesunku suprasti. Prisiminkime, kas buvo pakviestas į Rusijos prezidento D.Medvedevo spaudos konferenciją, surengtą Baltarusijos žiniasklaidai 2009 metų pabaigoje? Iš esmės – opozicinės žiniasklaidos atstovai. Tarp jų ir tie, kas nekenčia Rusijos bei dalyvauja informaciniame kare prieš ją. Situacijos ypatumu tapo tai, jog interviu buvo skirtas Baltarusijos ir Rusijos Sąjunginės sutarties dešimtmečiui paminėti. Ir tai, kaip buvo suburta auditorija, tik patvirtino gerai žinomą faktą – kad D.Medvedevas tęsia V.Putino šios sutarties žlugdymo politiką.
Tapo aišku, kad viskas vyksta pagal scenarijų, kuris tenkina Vakarus. O Vakarai, siekdami neleisti Rusijos geopolitinės galios sustiprėjimo, atvirai taiko spaudimą Kremliui.
Ir prekybiniai bei informaciniai karai, ir nuskambėję paties D.Medvedevo nedraugiški žodžiai A.Lukašenkos adresu, – visai tai tapo signalu, jog reikia sutrukdyti
Baltarusijos prezidentui, kursi lieka ištikimas Sąjungos sutarties įgyvendinimui, eilinį kartą laimėti rinkimus. Rusijos „verslas“ suprato šį signalą…
Štai ir plūstelėjo dolerių srautai nešvariems darbams. Elegantiškasis Nekliajevas, „įstatytas į prorusiško politiko nišą“, – tai tik vienas epizodas bendrame ardomosios veiklos scenarijuje.
Pagal užsienio spaudą parengė Sergejus Sokolovas
