Jolanta Blažytė
Meilė ir tikrai ne politika
Vienas mano sekėjas nuolatos man primena: „Jolanta, nustokite pagaliau rašyti apie tą politiką. Jums tiesiog būtina rašyti apie meilę…“
„Aha, gal tikrai reiktų parašyti ką nors apie tą meilę“, – tuomet pagalvoju ir imuosi plunksnos. Bet kad ir kaip besistengčiau parašyti apie meilę, vis tiek viskas gaunasi apie politiką.
Bet šiandien sakau stop. Tikrai rašysiu apie meilę. Ir nušviesiu gražią meilės istoriją.
Juolab, kad neseniai nugirdau kolegų šnabždesį: „kas čia vyksta? Visi aplinkui tik barasi, tik skiriasi, nors atrodo dar taip neseniai vienas kitą be proto mylėjo?“
O aš sakau: tikrai ne visi. Štai, pavyzdžiui, vakar, t.y. nuostabią pavasario dieną, kai parkuose pražydo sakuros, o paplentėse – geltonos kiaulpienės, europarlamentarė A. Maldeikienė oficialiai savo ranką ir širdį atidavė turtingiausiai ir žinomiausiai Lietuvoje partijai – TSLK.
O šių dviejų subjektų meilės istorija prasidėjo visiškai ne taip, kaip tokios istorijos dažniausiai prasideda žymių Lietuvos influencerių „storiuose“. Sakyčiau p. Aušros ir TSLK meilėje viskas buvo atvirkščiai – mat nuo pirmųjų pažinties dienų p. Aušra labai nemylėjo tos TSLK. Negana to, ji dar mylėjo tą, kuris nemylėjo TSLK.
Bet metai bėgo, jausmai keitėsi. P. Aušra, turbūt, pagalvojo: o kuo aš esu prastesnė už tas moteris, kurios myli tik turtingus ir žinomus. Taigi p. Aušros racionalioji širdis pamažu arterijomis tekantį karštą ir impulsyvų kraują pradėjo kreipti į tuos jaunikius, kurie galėtų padovanoti jai ne tik gerą automobilį, bet ir visą traukinį į Europos parlamento postą.
Bet p. Aušra moteris yra atsargi ir niekada nuoga į dilgėles nepuolė. Todėl kurį laiką ji kartu su TSLK partija pagyveno, taip sakant, be šliūbo ir neoficialiai. Sakė: nu palaukit, pažiūrėsim, kaip čia tie mūsų laukai sutaps. Kad būtų dar drąsiau, p. Aušra į tos partijos glėbį, tarsi kokį žvalgą Štirlicą, pirmiau pasiuntė savo sūnų Matą. Sako: apsižiūrėk, Matuk, viską apskaičiuok, o paskui jau ir man pasakysi ar verta tai partijai paaukoti savo rūtų vainiką ar neverta.
Ir štai laukai sutapo, o ir Matukas išnešė savo verdiktą: „žinai, mam, visai čiotkai toje TSLK. Partija ta tokia visa su aukštomis vertybėmis, o galiausiai kur dar kitur, jei ne poroje su ja, bus galima laimėti karą prieš Kiniją. Be to, partija laaabai turtinga. Todėl ji sugebės ne tik naują traukinį Briuselio link riedantį nupirkti, bet dar ir leis pasinaudoti visokiais savo valdomais dvarais. Vienas įdomesnių dvarų yra tas, kuris stovi Konarskio gatvėje ir vadinasi kažkokiu keistu pavadinimu LRT. Tame dvare TSLK partijos mylimieji visada gali gauti tokią moralinę bei psichologinę pagalbą, kurios pavydėtų bet kokie ES projektų rašytojai. Pavyzdžiui, jei tik koks neprietelius pasako, kad Matukas yra „durns“, tai Matukas tuoj pat nubėga į tą LRT dvarą ir jame viskas stojasi į savo vietas: ten pasako, kad Matukas yra protings, o durns yra tas kuris taip pasakė.
Tačiau p. Aušra tikina, kad rinkimuose dalyvauti ji nebenorinti, todėl jokios asmeninės naudos iš tos TSLK partijos ji nesiekianti. O savo ranką, širdį ir naujai sužaliavusias rūtas jai padovanojo tik iš tyros, nuoširdžios ir besąlyginės meilės. Padovanojo kaip tik tuo metu, kai parkuose sužydėjo sakuros, o paplentėse – geltonos kiaulpienės.
Taigi, ar gali būti gražesnė ir tikresnė meilės istorija, nei ši, mano aprašytoji.
Tik, susimildami, nesakykite, kad aš čia rašiau ne apie meilę, o apie politiką.
