Gediminas Radvila
Sekant „Jauti“ beveik pusę dešimtmečio galima pamatyti reiškinį, kurį pirmą pastebėjau ir Bruce Springsteen diskografijoje. Ankstyvieji jo albumai parašyti su jaunam atlikėjui nebūdingais dešimtmečiais išminties. Dainos, kaip „Something in the Night“, „Badlands“ ar „Atlantic City“, skamba lyg seno, gyvenimo nuvilto žmogaus paskutinė serenada. O naujausieji jau septyniasdešimt trejų metų sulaukusio Bruce Springsteen įrašai – jauni, energingi ir pilni džiaugsmo. Taigi, kažkas ne taip. Natūralus gyvenimo ciklas – apverstas. Ir Bruce Springsteen pavyzdys puikiai atspindi pasikeitimą, kurį šiuo metu patiria „Jauti“.
Grupės seniausi įrašai – balansas. Vienoje pusėje – sudėtingos, kruopščiai parašytos dainos, kurios lygiuojasi su pasaulio math rock ir jazz rock atlikėjais (nenukrypsta į manišką atlikėjų „black midi“ arba „Black Country, New Road“ chaoso pasaulį, bet labiau primena „Hella“ aranžuotes ir jas šiek tiek paprastina užsisvajojusiai indie rock auditorijai). Kitoje – lėtai augančios, stulbinančiai užsibaigiančios dainos su žodžiais, parašytais seno, patyrusio asmens nuoširdumu ir išmintimi.
Taip ar taip, jų dainos viršijo jų lygį muzikos pasaulyje. Atrodė, lyg grupę kamavo visiems atlikėjams artimas noras būti priimtiems kaip rimti atlikėjai ir jie kovojo su savimi, kad išspaustų daugiau, negu jų autentiška siela leido. Netgi grupei įsileidus linksmas, lengvas dainas į savo įrašus, įsiskverbdavo ir rimtumo, kaip 2019-ųjų „Apelsine“.
Bet dabar „Jauti“ – nebe pogrindžio veidai, kylantys roko muzikos laiptais. Pastarieji keli metai suteikė grupei hitą po hito. „Mulkis“, „Cliché“ ir praeitų metų mini albumas „Meilė“ tapo nepamirštamomis Lietuvos koncertų salių klasikomis. „Jauti“ išaugo į vieną iš didžiausių Lietuvos grupių. Ir su tuo dingo kažkokia vidinė nesantarvė – naujame albume „Džiaugsmas“ grupė skamba pilnai susitaikiusi su savimi.
Pirmiausia turiu paminėti, kad įraše išliko mišrainė iš greitų, energingų, chaotiškų momentų ir širdį bei sielą paliečiančių pertraukėlių. Tik šios dvi „Jauti“ pusės pasireiškia kitaip. „Džiaugsmo“ meilės dainos – nepakeliamai saldžios ir pilnai atviros, nuoširdžios. Atrodo, kad „Jauti“ nebebando kažkam įtikti, o išlieja savo jausmus taip, kokie yra. O įrašo roko momentai – besaikis linksminimasis. Klausyti „Roko diskoteka“, „Superstaras“ ar „Kūnas rėkia“ – kaip žiūrėti pro tvorą į sekmadienio vakaro balių aplink šašlykinę, kur alaus bokalai skraido aplink aparatūrą, grojančią dešimto dešimtmečio populiariausias dainas. Nebūtinai tau linksma, bet apie nuotaiką už tvoros nėra jokių abejonių.
Dar verta paminėti dainą „Karas“. Ji pasirodo albumo pirmajame trečdalyje ir suvienija „Jauti“ abi puses su šaltais, sintetiškais post-pankų garsais. „Bėga per pirštus / Šaltis nejaukus / Įkvėpti negaliu / Oras per tankus,“ – skamba žodžiai, kol ritmą palaiko sintezatoriai ir žviegiančios elektrinės gitaros.
Tačiau nors ir kaip keista tai sakyti, bet albumo aukščiausias taškas – „Jauti“ bendradarbiavimas su DJ Nevykele dainoje „Fake“.
Iš pirmo žvilgsnio, DJ Nevykele ir „Jauti“ neturėtų turėti nieko bendro. Ji gi Lietuvos jaunas hyperpop veidas, o „Jauti“ – karjerą įpusėję roko veteranai. Pats hyperpop žanras atrodo kaip ateivis palyginus su roko muzika. Žiūrint į hyperpop iš išorės sunku suprasti, ką matai, dar sunkiau – pamėgti. Šis žanras atspindi kartą, kurios pasaulis besaikiškai chaotiškas, neapsakomai greitas ir tirpdantis smegenis nesibaigiančiais socialiniais tinklais, keistomis olandiškomis tabletėmis ir milžiniška oro tarša. Hyperpopo prodiuseriai užaugo, kai radijuje spindėjo šviesūs, daugiasluoksniai EDM sintezatoriai, agresyvūs drum and bass ritmai ir emo roko rėkiantys vokalai. Tuo metu, praeito dešimtmečio pradžioje, šitie garsai atspindėjo viltingą ateitį. Tačiau dabar šita kombinacija garsų parodo ekstremalų nihilizmą.
Atrodo, kad „Jauti“ dainose retkarčiais pasireikšdavo šiuolaikiškos emocijos ir neviltis, tačiau teisingai jas perteikti grupė sugebėjo tik su jaunosios DJ Nevykeles pagalba. Tiesa, „Fake“ neišlieka autentiško hyperpop jausmo ir „purvino“ garso. Tie du dalykai iškeisti į emo roko nervus ir nesibaigiančią energiją. Daina prasideda su greitu būgnų ritmu, žaibiškomis gitaromis ir paprastais sintezatoriais, kurie primena senus žaidimus. „Ar žinai tą jausmą / Kai aplink tave babausiai,“ – rėkia DJ Nevykele. Posmas užsitęsia vos kelias sekundes, kol prasideda priedainis su žodžiais: „Jei pinigai neneša laimės / Tai kodėl taip kyla kainos?“ Įrašo priedainis – labiausiai įsimintinas „Jauti“ karjeros momentas. Drąsiai galiu teigti.
Taip, jų dainos, kaip „Mulkis“, „Akys“ ar „Apelsinas“, sugeba giliai įsiskverbti į pasąmonę, bet „Fake“ pasiekia aukštesnį lygį. „Kai saulė leidžiasi / Man protą vėl knisi,“ – dainuoja DJ Nevykele. Akimirkomis pasirodo, lyg ji suspaudžia visą emo roko gyvavimo dešimtmetį į vieną eilutę melodijų. Galima išgirsti lašelius My Chemical Romance, Good Charlotte, Fall Out Boy, Blink-182. Priedainis trumpas. Prabėga dar kelios akimirkos ir prasideda antra dainos pusė. Aišku, ji irgi greitai užsibaigia. „Fake“ – vos pusantros minutės. Gitaras ir sintezatorius pakeičia tyla. Lieki nepatenkintas. Kyla noras vėl ir vėl, ir vėl klausyti.
Begales kartų kartojant „Fake“, gimė keista idėja. Atsirado noras pamatyti DJ Nevykelę kaip pastovią grupės „Jauti“ narę. Atrodo, kad ji užpildo visas „Jauti“ spragas: jos jauna, nesibaigianti energija ir talentas nepamirštamiems priedainiams dera su grupės muzikiniais įgūdžiais. Ko nesugeba perteikti elektriniai hyperpop garsai, puikiai įvykdo kombinacija komplikuotų „Jauti“ rifų, ritmų ir DJ Nevykėlės riksmų. Širdis geidžia pamatyti pilną, tokį iki galo išvystytą emo roko albumą su math rock ir midwest emo elementais. Manau, išeitų tikras šedevras.
Netgi giliau pagalvojus, „Jauti“ bendradarbiavimas su DJ Nevykele pasisekė geriausiai iš visų grupės eksperimentų. Net emociniai momentai su Monika Liu ir Gabriele Vilkickyte neprilygsta šitai staigiai dozei energijos, kuri pusantros minutės parodo dvejų atlikėjų potencialą ir atveria jų autentiškumą.
