Zigmas Vaišvila
Šiais niekuo nebestebinančiais laikais įvyko neįtikėtina LRT Generalinės direktorės Monikos Garbačiauskaitės–Budrienės savidiskreditacija – jos „kryžiaus žygis“ prieš Vilniaus Universiteto docentę dr. Jolantą Mažylę.
Kalbant apie LRT, verta prisiminti 2008 metus, kada, minint Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 20-metį, buvo sukurti unikalūs dokumentai, kai kurie net asmeniškai Vytauto Landsbergio. Tikri žygdarbiai, ne kokios pasakos.
2008 m. gegužės 29 d. „Vyskupo M. Valančiaus sąjūdžio“ vardu Aurelijus Veryga drauge su „Piliečių santalkos“ atstovu Jonu Algirdu Kronkaičiu, „Kito pasirinkimo“ atstovu Arvydu Janulaičiu, „Lietuvos Sąjūdžio“ atstovu Justu Dvarionu, „Lietuvos fronto bičiulių“ atstovu Kęstučiu Milkeraičiu ir „Alternatyvios kultūros paveldo komisijos“ atstove Rasa Kalinauskaite kreipėsi į LRT Tarybą dėl sprendimo nepratęsti sutarties su Lietuvos radijo laidos „Tarp Rytų ir Vakarų“ vedėju Dariumi Kuoliu. Ši kariauna skelbė, kad LRT „turėtų ginti viešąjį interesą ir žodžio laisvę…, nes, pasikeitus LRT administracijai, šiurkščiai pažeidžiamos Lietuvos piliečių teisės gauti įvariapusiškesnę informaciją.“ 2008 m. gegužės 31 d. kreipimasis buvo pristatytas ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Vilniuje į eilinį suvažiavimą susirinkusiam sambūriui, pasivadinusiam Lietuvos Sąjūdžiu.
Šiame Vytauto Landsbergio kariaunos suvažiavime buvo pristatyti ir labai svarbūs paties Vytauto Landsbergio paruošti ir suvažiavimo patvirtinti dokumentai. Pirmasis – „Pareiškimas dėl Lietuvos kariuomenės“, kuriuo skelbtas susirūpinimas „reformomis“, kuriomis vykdoma „gynybos likvidacinė kryptis,.. dengiama naiviais aiškinimais, neva užpultąją Lietuvą „gins NATO“ “…
Šis suvažiavimas kitu „Atviru laišku“ kreipėsi į Respublikos Prezidentą Valdą Adamkų, Seimo Pirmininką Česlovą Juršėną, Ministrą Pirmininką Gediminą Kirkilą, Lukiškių aikštės projektų vertinimo komisijos pirmininką Juozą Imbrasą dėl nevykdomo 1999 m. vasario 11 d. Seimo nutarimo dėl Lukiškių aikštės. Mat nieko nepadaryta, kad „…aikštėje vyktų iškilmingi valstybinių ir tautinių švenčių minėjimai, kad atvykę į Vilnių užsienio valstybių vadovai prie Amžinosios ugnies galėtų išreikšti pagarbą mūsų valstybei, padėtų gėles. … likome vienintelė posovietinė sostinė be tokios aikštės. … o dėkingumą išreiškiančio paminklo nežinomam kariui arba partizanui niekur Vilniuje neturime.“
Vytautas Landsbergis kartais ir ne pasakas seka – Maskvoje, „posovietinės“ Rusijos Federacijos sostinėje, Aleksandro sode prie Kremliaus sienos tikrai yra Nežinomo kareivio kapas, prie kurio dega Amžinoji ugnis, skirta visiems TSRS piliečiams, žuvusiems Didžiajame Tėvynės kare.
Ir laikinojoje Lietuvos sostinėje Kaune Vienybės aikštėje Karo muziejaus sodelyje prie nepriklausomos Lietuvos simbolio, liudijančio kovas dėl Lietuvos, dėl kurios kareivis žuvo, degė Amžinoji ugnis, kažkodėl kaskart vis užgesdama (2012 m., 2017 m., 2020 m.). 2010 metais Vilniaus miesto savivaldybė buvo leidusi uždegti Amžinąją ugnį Vilniaus miesto Antakalnio karių kapinėse Antrajame pasauliniame kare žuvusiems kariams, tačiau tik 2010 m. gegužės 1-9 dienomis.
Na, o dabar jau visas Antakalnio karių kapų kompleksas iškeliavo, matyt, į Grūto parką, kuriame vis pasikartojančiuose paminklų griovimo Lietuvoje vajuose buvo atsidūrusi ir 1863 m. sukilėlių prieš carinę Rusiją skulptūrinė kompozicija, nukelta nuo Šiaulių miesto Sukilėlių kalnelio…
Dar didesniu siaubu Vytautas Landsbergis šio suvažiavimo dalyvius prigąsdino „Pareiškimu dėl urminio aukščiausio valstybinio apdovanojimo“. Mat tuometinis Seimo Pirmininkas Česlovas Juršėnas, neatsiklausęs Vytauto Landsbergio, išrįso Respublikos Prezidentui Valdui Adamkui pasiūlyti Vyčio Kryžiaus ordinais apdovanoti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir 1988 m. spalio 23 d. išrinktos Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo Tarybos narius. Ir Prezidentas V. Adamkus pakluso, nors tik pernai LR Seimas Vytautą Landsbergį paskelbė buvus Lietuvos valdytoju, kam dar 1992 m. gegužės 23 d. referendume nepritarė Lietuvos žmonės, nesutikę su Lietuvos Prezidento atsiradimu LR Laikinajame pagrindiniame įstatyme. Tuo metu dauguma Lietuvos žmonių dar turėjo savo nuomonę ir buvo drąsūs.
Dar didesnėmis grėsmėmis šis suvažiavimas prigąsdino Lietuvos gyventojus „Rezoliucija dėl Atsakomybės už Lietuvos ateitį renkant LR Seimą“ – pakvietė remti patriotinius kandidatus, „turinčius tvirtas moralines nuostatas, nebendradarbiavusius su okupacinių valstybių specialiosiomis tarnybomis ir neįtakojamus nedraugiškų Lietuvai valstybių struktūrų.“
Tačiau pats Vytautas Landsbergis netrukus, po 2008 metais įvykusių LR Seimo rinkimų, 2009 metais Respublikos Prezidentu rinkti mums pasiūlė Rusijos Federacijos valstybės paslaptį – Dalią Grybauskaitę. Kaip ir propagandiniai Kremliaus portalai www.regnum.ru, www.rubaltic.ru. Matyt, Rusijos pagarba Nežinomam kariui įkvėpė Vytautą Landsbergį pasiūlyti mums šį išbandymą mūsų aklu patiklumu. Ir pavyko net pakartoti tai – 2014 metais Ukrainoje prasidėjusių įvykių ir „tikrojo patriotizmo“ pliūpsnio Lietuvoje fone ji dar kartą tapo mūsų Prezidente.
Kita šio suvažiavimo rezoliucija atkreiptas dėmesys, kad emigravo apie 0,5 milijono jaunimo, o didžioji dalis žmonių lieka mažo atlyginimo samdiniais, todėl kreiptasi į Lietuvos gyventojus dėl sąlygų atkurti Lietuvoje tradicinius šeimos ūkius sudarymo. Kažkodėl Lietuvos valdžios tai ignoruoja, net „neatsimena“, kad Lietuva vis dar negauna sutartų 100% kompensacijų žemės ūkiui vietoj 25% kompensacijų, su kuriomis mūsų žemdirbiai turėjo pasivyti Vakarų žemdirbius!
Ir tikru siaubu susirūpinęs Vytautas Landsbergis šiam jo kariaunos suvažiavimui pasiūlė Rezoliuciją „Dėl teismų sistemos demokratizavimo“, kuria priminė, kad 1990 m. vasario 13 d. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos priimtas Teismų santvarkos ir teisėjų statuso įstatymas „pilnai tenkino demokratijos reikalavimus“. Mat nustatė, kad partijos nesikiša į teismų veiklą, o teisėjai ir teismo tarėjai renkami, teismai klauso tik įstatymo. Didysis pasakorius kukliai nutylėjo, kad šį įstatymą priėmusios XI šaukimo Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininku buvo ne Vytautas Landsbergis, o Algirdas Brazauskas.
Tačiau 2008 metais Vytautas Landsbergis mums paaiškino, kad Lietuvoje „susikūrė uždara, hierarchinė, neveiksminga, socialiai nejautri teismų sistema, būdinga autokratinių valstybių teismams. Nuo tada teismai vis labiau praranda visuomenės pasitikėjimą.“ Žodžiu, Lietuvoje gyventi dar likusiais susirūpinęs šio Siaubiamiškio faktinis valdovas labai pasipiktino, kad atsisakoma keisti šią siaubingą sistemą paaiškinimais, kad „Lietuvos visuomenė tokiam žingsniui nesubrendusi, neturi dvasinės kultūros, yra tik pereinamajame laikotarpyje į demokratiją.“
Tad kada Vytautas Landsbergis meluoja, o kada yra teisus?
