Gen.ltn. Valdas Tutkus
Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas
Štai atšventėme Kovo 11-osios šventę. Tikrai viena svarbiausių mūsų Valstybės švenčių. Džiugu, kad dar nemažai tų, kurie pasirašė šį istorinį dokumentą, yra su mumis ir daug ką gali papasakoti. Nenorom pagalvoju ir apie tą nueitą kelią, apie sėkmes ir nesėkmes. Susimąstau, ar tikrai galime jaustis saugūs šiame dinamiškame pasaulyje, kas laukia mūsų vaikų ir anūkų.
Įdėmiai perskaičiau AOTD ir VSD paruoštą valstybės grėsmių vertinimą, tačiau tikrai nepasidarė ramiau. Tikrai džiugu, kad mūsų tarnybos atliko rimtą darbą, kad nėra bandoma pagražinti situacijos, jau nekalbama apie greitą pergalę ir realiai žvelgiama į perspektuvas, nor jos ir nėra tokios, kokių norėtųsi. Gal kiek keistokai atrodo Baltarusijos vertinimas, nes, mano manymu, Lukašenka niekada neturėjo tikslo konfliktuoti su Vakarų pasauliu, siekė išlaikyti neutralumą ir vengė konfliktų, nors niekada ir nebuvo Vakarų draugas. Na, o dabar kalbėti apie Baltarusijos grėsmę tiesiog nerimta, nes de facto tai jau yra Rusija o Rusijos grėsmė naudojant Baltarusijos teritoriją yra akivaizdi. Tik reikėtų atsakyti į klausimą: kam gi už tai turime būti „dėkingi“?
Jau daugiau kaip metus Ukraina kovoja su agresoriumi ir tai negali palikti mūsų abejingais. Dauguma Lietuvos, kaip ir demokratiško pasaulio žmonių, visomis išgalėmis remia kovojančią Ukrainą, tačiau iškyla klausimas, ar tikrai pergalė jau taip arti, kaip teigia kai kurie ekspertai, ir ar tikrai Rusija jau išsėmė rezervus ir, jei ne šiandien, tai rytoj pasiduos.
Akivaizdu, kad situacija ne tokia jau džiuginanti. Vakarų deklaruojama parama, deja, nėra tokių mastų, kad suteiktų Ukrainos kariuomenei rimtą persvarą. Klausimas išlieka ir tai, kas bus laikytina pergale. Jau ne kartą esu kalbėjęs Giedrės Gorienės laidose šiuo klausimu, todėl nesikartosiu, tačiau akivaizdu, kad vienareikšmio sprendimo čia nebus, ir karas taip greitai, kaip prognozuoja „optimistai“, nesibaigs ir tam turime ruoštis.
Kiek nebūtų Lietuvoje NATO skeptikų ir kaip bebūčiau kritikuojamas, tačiau tvirtai laikausi pozicijos, kad, jei Lietuva nebūtų šiandien NATO nare, tai jau seniai turėtume karą čia. Lygiai kaip ir tai, kad narystė Aljanse yra mūsų saugumo garantas, tik elgtis reikia atsakingai, ko labai pasiilgstu. Todėl nejuokom stebina, ar net gąsdina, kai kurių politikų noras bet kokia kaina ar būdu įtraukti mus į karą su Rusija. Nesibaigiantys ginčai ir „grasinimai“ Vokietijai dėl jų brigados dislokavimo Lietuvoje. Staiga visi tapo karybos ekspertais, bet apie tai kiek vėliau.
Taigi, apie grėsmes iš pradžių. Prieš 2,5 metų į valdžią iškilmingai įžengė konservatorių, liberalų ir Laisvės partijos koalicija, deklaruodama vertybinę ir moralią politiką, atsakomybę, kompromisų tarp skirtingus požiūrius turinčių žmonių paiešką ir t.t. Ministrė pirmininkė net iškilmingai pažadėjo atsistatydinti, jei visuomenė bus nepatenkinta vyriausybės ar atskirų ministrų darbu. Lietuvos žmonės tikrai džiaugėsi, sveikino naują daugumą ir laukė pokyčių. Pokyčiai atėjo greitai.
Pirmiausia sužinojome, kad mes, žmonės, galėsime savo nuomonę išreikšti po keturių metų. Tiesiai, šviesiai. Vėliau sužinojome, kad visą, anksčiau Tautai priklausiusią, energetiką „Ignityje“ valdo jau nebe žmonės, Tauta ar jos atstovai, o labai kompetentinga „nepriklausoma“ grupė privačių kompanijų ir žmonių. Kažkodėl staiga pakilo kainos vartotojams, tačiau pats „Ignitis“ gavo nežmoniškus milijoninius pelnus. Apie bandymus privatizuoti visokias poilsio zonas jau tyliu. Per smulku. Užtat nežinia kodėl Valstybinės įmonės tampa akcinėmis bendrovėmis ir, kaip aiškinama, dėl valdymo subtilybių. Ne visai aišku – valdymo ar privatizavimo.
Štai, per „Žinių radiją“ sakoma, kad „Lietuvos geležinkeliai“ nutrauks sutartis su „Uosto vartais“ ir „Birių krovinių terminalu“. Gal ir nieko tokio, tik iškyla klausimas – tai ką veš LG ir ką kraus Uostas? Matyt, jei staiga taptų privačiomis bendrovėmis, tai iš karto atsirastų ir ką vežti, ir ką krauti. Aišku, jei šeimininkai bus teisingi.
Nekalbu apie baltarusiškas trąšas, opozicijos lyderę, kitus „vertybinius“ žingsnius, nešančius mūsų Tautai „milžiniškus dividendus“. Ne visai suprantu, kodėl Lietuvai taip parūpo Taivano žmonių ateitis, nors, kaip matyti, pats Taivanas neskuba imtis ginklų, o mūsų pagrindiniai partneriai neužmiršta kartoti, kad pripažįsta vieningos Kinijos politiką. Kažkaip keistai gaunasi.
Štai ir mokesčių reforma ne už kalnų, tik niekas nieko nežino. Nei kodėl ji ruošiama, nei koks tos reformos tikslas. Iš vienų šaltinių kalbama, kad taip bus papildomas biudžetas, iš kitų – kad socialinis teisingumas. Kad ir nekilnojamo turto mokestis (numatomas), dar neaišku, kaip atrodys, bet jau aišku, kad bus socialiai teisingas. Kitaip sakant, jei nusipirkai būstą, paėmei kreditą ir dar neišmokėjai, tai bus „socialiai teisinga“ mokėti mūsų pinigus prašvilpusiai vyriausybei. Matyt, pagrindinė priežastis – biudžetas. Gal klystu, bet atrodo, kad ne.
Daug galiu vardinti „vertybinių“ darbų, betgi čia apie saugumą. Gal kiek sukonkretinsiu, nes ne visi susipažinę su tomis NATO procedūromis. Nekalbėsiu apie nesibaigiančius bandymus siųsti Lietuvos karius į Ukrainos frontą. Tai išminuotojai, tai naikintuvai (tiesa, ne mūsų), tai kuopa karių. Negi, manote, valdantieji nesupranta, kad tokiu atveju Lietuva automatiškai tampa karo dalyve ir kad mūsų su jumis Tėvynė tampa taikiniu? Manau, supranta, tik neaišku, kodėl taip daroma. Pamąstykime kartu.
Nevykęs bandymas pristabdyti Kaliningrado tranzitą, matyt, pagal juos irgi ženkliai prisidėjo prie mūsų saugumo stiprinimo. Nemanau, kitaip ES nebūtų prikapojus per nagus. Viso to negana. Reikia dabar dar ir su Vokietija susidirbti ir ap…ti gana gerus draugiškus santykius (tai kam tada tuos Boxer pirkome? Kaip nebuvo aišku iš pradžių, taip ir nėra aišku dabar. Maniau, santykių gerinimui. Pasirodo, per turtingi.)
Nemanau, kad valdantieji nežino NATO procedūrų ir painioja NATO su Varšuvos Paktu. Manau, kad žino, todėl pabandysiu paaiškinti tiems, kas nežino ir kam įdomu, nes aš žinau.
NATO – ne Varšuvos Paktas ir neturi įgaliojimų ĮSAKYTI nei vienai valstybei siųsti karius į misiją, operaciją, ar dislokuoti kur nors. Aljansas nustato poreikius, parengtis, o paskui prasideda pajėgų generavimo procesas, kur Valstybės SAVANORIŠKAI prisiima įsipareigojimus suteikti vienus ar kitus pajėgumus. Valstybės pačios prisiima finansinę naštą už prisiimtus įsipareigojimus. Ir visada būtinos pajėgos būna sugeneruojamos.
Lietuva irgi ne kartą sėkmingai dalyvavo šiame procese procese. Todėl jis (procesas) turėtų būti labai gerai pažįstamas triukšmo kėlėjams. Tačiau vis tiek reikia susipykti su vokiečiais. Klausimas – kam tai naudinga? Ne Lietuvai.
Kai Madride NATO priėmė sprendimą sustiprinti rytinį flangą, Vokietija SAVANORIŠKAI sutiko skirti Lietuvai brigadą, dislokavo priešakinį ir valdymo elementą, jei neklystu, investavo apie 300 mln. į infrastruktūrą. Atrodytų, viskas pagal planą. Reikėtų pasidžiaugti Vokietijos geranoriškumu, bet prasideda aštrios diskusijos apie reakcijos laiką. Aukščiausios klasės „karo ekspertai“ – kasčiūnai, gabrieliai ir kiti – pradeda analizuoti mūsų ir NATO gynybą, nurodinėti Vokietijai, ką ir kaip daryti, piktintis, kodėl ji nesiunčia pas mus karių į palapines (nes infrastruktūros juk nėra) ir taip toliau. Prasideda kalbos apie vokiečių, kaip partnerių, patikimumą ir galimybę juos (vokiečius) pakeisti kitais, patikimesniais.
Nenoriu detaliai atpasakoti visą šį absurdą, kurį stebėjau viešojoje erdvėje, tik žinau vieną. Ne aš vienas stebėjau. Neabejotinai, stebi ir Vokietija. Atsakymas neužtruko. Jei teisingai supratau iš viešosios erdvės, tai vokiečiai pasiūlė šį klausimą spęsti per samitą Vilniuje. Sėkmės.
Jau minėjau, NATO – ne Varšuvos Paktas (jei kas sumaišė) ir samitas neduos įpareigojimo Vokietijai dislokuoti brigados Lietuvoje nedelsiant. Tai kas laimėjo? Kam naudinga? Ką, organizuosime naują pajėgų generavimo procesą? Tikriausia jau pilna savanorių laukia eilėje. Kada tikimės rezultato?
Jei valdantieji politikai būtų išmintingi, tai parengties ir laiko klausimai būtų sprendžiami už uždarų durų, be viešumos ir, matyt, būtų išspręsti teigiamai. Bet ne. Turbūt būtų nepatriotiška. Patriotiška skaldyti visuomenę, žlugdyti ekonomiką, atvesti Rusijos tankus prie Lietuvos sienų, pyktis su geranoriškai nusiteikusiais NATO partneriais. Dar patriotiška užsipulti Valstybės Saugumo Departamento vadovą, o per jį ir Prezidentą NATO samito išvakarėse, pagrindu kurio sudarė kažkieno parašyta knyga. (Kitų kritinių knygų valdantieji neskaito ir tyrimų neinicijuoja. Matyt, ne apie tuos parašyta).
Negi galvojame, kad mūsų partneriai Aljanse nestebi, kas darosi Valstybėje? Nevertina Valstybės patikimumo? Pagalvokime ir pamąstykime, kokį pažymį galima parašyti Lietuvai, jei vertinti objektyviai?
Taigi prašosi šioks toks apibendrinimas:
I. Nuostabiai ir objektyviai padirbėjo AOTD ir VSD grėsmių vertinime.
II. Pagrindinė grėsmė Lietuvai išlieka Rusija ir jos valdoma Baltarusija. Rusų pajėgos dislokuotos prie mūsų sienų (ne be valdančiųjų pagalbos).
III. Kaliningrado karinis potencialas, kuris pastoviai auga. Galų gale pripažinome, kad pavojus ne Suvalkų koridorius, o Kaliningradas. Atitinkamai ir reikia ruošti.
IV. Stabilizuojantis faktorius yra mūsų narystė NATO ir kaip nebūtų apmaudu Rusiją alinantis karas Ukrainoje.
Neliečiau kibernetinio saugumo, Kinijos žvalgybų ir daugelio kitų faktorių, nes grėsmių analizė tikrai paruošta labai profesionaliai (viešoji jos dalis). Pasiilgau vieno. Mano giliu įsitikinimu, kartu su kitomis labai svarbiomis grėsmėmis pagrindinė grėsmė Valstybei ir Tautai, mūsų išlikimui yra išrinktieji valdantieji, jų vyriausybė, nes veiksmai (nežiūrint isterinių šūkių apie patriotizmą) rodo priešiškumą mūsų žmonėms ir Valstybei. Gal apie tai paminėta uždaroje vertinimo dalyje? O gal tai tik mano personalinė nuomonė? Gali būti ir taip, kad tik man tai rūpi, bet taip negalvoju.
