Sergejus Sokolovas
„Šalin oligarchinį valdymą, šalin išnaudotojus bei siurbėles, šalin…“ Pritariu. O kas nepritars? Ir tokių pritariančių apstu. Kiekvienas pritaria šaukdamas arba tylėdamas, save pervertindamas ar nuvertindamas. Pagal savo gedimo ar pažangos laipsnį. O svarbiausia – visa tai gali kiek tik nori tęstis šiapus tos prarajos, kurią patys vengiame peržengti. Čia mums patogu, nes įprasta. Čia kiekvienam leidžiama garsiai šaukti bei kelti savo asmeninės patirties ir pasaulėjautos vėliavą. Tačiau be VISŲ MŪSŲ proveržio JIE tikrai neis „š a l i n“.
JIEMS taip pat patogu čia, mūsų pačių sukurtoje terpėje. Stumdydamiesi kiekvienas savo pasaulėjautos vėliavomis, patys gerąja valia kuriame tuos tarpsnius, tinkamus JŲ veisimuisi bei įsigaliojimui. O toliau… JIEMS tas MŪSŲ „šalin, šalin“ nelyginant muzikinis fonas įsipuotavusiam dvarponiui. „Tai jūsų teisė, ačiū, kad ja naudojatės, tik laikykitės 70-ies metrų atstumo…“. Ir mes laikomės. Bet iš tikrųjų – tai ne metrai ir net ne šviesmečiai. Tai nuolankumas, dažniausiai grįstas daugelio mūsų asmeniniu savanaudiškumu, įvelkamu į asmeninės vilties rūbus. Tai pakantumas, susitaikėliškumas. Viso to JIE moko MUS, kurdami dar ir dar įmantresnius „taikingus“ žodelius.
Štai dar vienas – „tolerancija“. Sakiau ir sakysiu (ir man tai svarbiau, negu vyti „šalin“ vaiduoklius „oligarchus“ iš nepasiekiamos tvirtovės) – tolerancija – tai šlykščiausia kapituliacijos forma! Tai būsena pašauto begemoto, su kuriuo bet kas gali daryti ką tik nori. Tolerancija – tai pasaulėjauta būtybės, negimusios skraidyti. Ir aš galėčiau dar tęsti, nepaisydamas to, kad šis keiksmažodis (itin pamėgtas nūdien „tolerantais“ pasivadinusių pederastų) jau papuošė daugumos partijų įstatus. Galėčiau tęsti vien tam, kad smagiai pasijuokčiau išvydęs, kaip vos prieš akimirką oligarchus vijusi minia jau pradeda smerkti mane. Smerkti dėl to, kad per tokius kaip aš mūsų žmonės neva kaltinami netolerantiškumu. „Žydrieji ekranai“ kaltina abstrakčius žmones. Konkretūs žmonės mėgsta pasmerkt už save konkretesnius.
Nesugalvojau geresnės interpretacijos tam, kas vadinama skaldymusi. Nes ji byloja ir apie tai, kad vienijimasis (susiskaldžiusių teisuolių svaja) neturi virsti „tolerancija“, ėjimu su kuo tik papuola. Nes antraip išaušta akimirka, kai žodžiai apie kapituliacijos formą tampa aiškūs, bet per vėlai… .
Negana siekti – planuoti reikia
Istorija tarė savo žodį – prieš 20 metų buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Garsiai, ypač Jubiliejaus dieną, skelbiama – išsikovojome! O kartais, na, taip tyliai, tyliai girdėt: kovojo vieni, o „išsikovojo“ kiti… Ar galėjo kada nors „anos santvarkos“ persekiojami disidentai įsivaizduoti, jog įvykus jų trokštamoms permainoms, šalies prezidentu taps tų „anų“ pirmasis asmuo? Kad valdžios ešelonus užpildys jų budelių vaikai ir visi kiti, „nusipelnę gyventi geriau“ ?
Jų buvo daug? Ne! Kovojančių daug nebūna. Esama tik daugybė i š s i k o v o j u s i ų. Jie siekė permainų? Taip, be abejo! Jie jau planavo? Nemanau. Netikėtai viskas įvyko… .
Nevartyčiau istorijos puslapių, jei neįžvelgčiau juose pamokos ateičiai. Permainų būtina ne tik siekti. Jas reikia planuoti. Kad KITI, kuo puikiausiai nutuokiantys apie permainų neišvengiamumą, nesuplanuotų jų savaip. Antraip džiugi akimirka truks neilgai – KITI pasiglemš pergalės vėliavą bei pasveikins MUS su JŲ pergale.
Permainų siekimas – tai drąsi dvikova, vykstanti esamoje sistemoje, tai iššūkis esamoms valdymo, taigi ir prievartos formoms. Tai atsvara sistemai, priešprieša sistemai, vykstanti jos pačios viduje (šiapus prarajos), laikantis jos pačios sukurtų stereotipų.
Permainų planavimas – tai naujų valdymo formų bei kelių ir būdų jiems sukurti projektavimas. Tai strategija, siekianti nepaleisti šių permainų (būsimų vykstančių, ar jau įvykusių) vėliavos, neatiduoti jos KITIEMS. Esi TU, ir yra JIE. Tarpinės grandies nesama – ji yra vis tų pačių „tolerantų“ sukurtas masalas (jaukas). Ir todėl planuojant permainas, būtina ištrūkti iš nepasiteisinusių bei pačios sistemos sukurtų stereotipų rato.
Jau dabar pažvelkime į kai kuriuos stereotipus, sukurtus tam, kad nustelbtų tikrąsias kelrodes.
Demokratūros makaronai
Taigi, laikomės 70 metrų atstumo nuo valdžios rūmų. Slapstomės nuo televizijos kamerų, skverbdamiesi kuo giliau į mitinguojančią minią, ar tiesiog apeiname tuos mitinguojančius, kad tik kas nepamatytų… . Tik nors sau nemeluokime, kad bijome oligarchų spec. tarnybų bei valdžios nemalonės. Bijome mes tokių pačių eilinių žmonių, kokie esame patys. Na, taip jau yra – visi, kas tik pradeda naikinti savyje abejingumą, gėdijasi ir baiminasi abejingųjų daugumos pagiežingo reagavimo. Susidaro užburtas ratas, juosiantis negausius mitingus. Bet visgi, griežtai laikydamiesi įstatymų ir net melsdamiesi jiems (kaip jau minėjau, permainų siekimas supančiotas sistemos), veikia opozicinės partijos bei judėjimai. Tačiau greitai „bankrutuoja“. Ar dėl to, kad žmonės susiskaldę? Tai pirmas stereotipas, laikomas įtikinamu vien todėl, kad kartojamas dažnai ir įkyriai.
Kad atsidurtume arčiau tiesos, įsivaizduokime tokią situaciją – visos maitinimo įstaigos pradeda siūlyti žmonėms vien makaronus (neva tik jie dabar daugumai krizės nualintų žmonių yra įperkami). Aišku, žlugtų įmonės, o ne žmonės. O jeigu opozicinės organizacijos pradeda siūlyti vis tą patį? Bankrutuoja opozicija, o ne „kenčianti liaudis“.
Kas gi yra tie „makaronai“, kuriuos lyg susitarusios (o dar mums kalba apie susiskaldymą(!) choru siūlo opozicinės jėgos bei lyderiai? Ogi DEMOKRATIJA! Anot vienų – valdžia bene 20 metų „statė, bet nepastatė“ demokratijos. Atsiprašau, TSRS kadaise per 20 metų BAMĄ (na, tokį geležinkelį su ištisais miestais) pastatė, o čia… . Tada įsiterpia kiti – na, viskas taip, bet mes tai už TIKRĄ demokratiją. Nepasiduodu, rodau pirštu į kitą lyderį – juk ir anas už tą tikrąją. O ne, – išgirstu – anas tik deklaruoja, o štai mes ją įgyvendinsime.
Iš viso to išmokstu tik vieno – „demokratija“ be turgaus negalima.
O ko dar mus mokė? „Demokratija turi daugybę ydų, bet nieko geresnio niekas nesukūrė“. Visgi paprasta, lengva mokyti žmones. Ištari šimtą kartų nesąmonę, o jie taip ją išmoksta, kad dar vieną stereotipinį mitą išpažint pradeda. O daugelį toks galingas tikėjimas užvaldo, kad kaimyninė Baltarusija tampa baubu, vos nuskambėjus nieko konkretaus nepasakantiems žodžiams „ten nėra demokratijos“. Bent jau man ties šia vieta šis tas aiškėja. O būtent – tiems, kas jau mūsuose sukūrė demokratiją, reikia nukreipti žmonių dėmesį nuo vidaus problemų, o tam reikia baubo įvaizdžio.
Domėdamasis toliau, surandu dar vieną stereotipą, papūgų dėka tapusį šedevru – demokratiją sukūrė senovės graikai kaip liaudies valdžią. Atsiverčiau „Baltųjų lankų“ išleistą prancūzų autorių grupės parašytą istorijos vadovėlį, cituoju – „… Ši evoliucija baigiasi demokratija, tai yra piliečių (taigi, ne liaudies) valdymu, kaip Atėnuose V a. prieš Kr., paskui ir kituose miestuose. Bet demokratija įmanoma tik todėl, kad egzistuoja vergovė, leidžianti laisviesiems piliečiams dalyvauti politiniuose susirinkimuose, posėdžiauti teismuose, eiti aukštas administracines pareigas, kariauti ir būti žemės šeimininkais“.
Taigi, kas iš tikrųjų yra tie jau seniai išvirti bei atšalę makaronai, kuriuos taip įkyriai ant mūsų ausų kabina tiek valdžia, tiek opozicija? Tai demokratija, kuri, pasirodo, galima tik esant vergijai! Dabar supratau, kodėl kai kurie opozicinių judėjimų lyderiai tai šen, tai ten skelbia – kas ne su mumis, tas vergauja oligarchams!
Tačiau aš, kaip žmogus, siekiantis permainų (bręstantis nekuklumas!), įstatymų nepažeidžiu ir skelbiu – pas mus vergijos nėra, nes ji prieštarautų Konstitucijai! Taip pat esu žmogus, planuojantis permainas (begėdiškas nekuklumas!), – tad atmesiu stereotipą. Demokratija be vergijos – ne demokratija! Tebūnie DEMOKRATŪRA! Juk visada buvau prieš demokratiją (niekam nesakykite!).
O jei rimtai, tai demokratūra galėtų tapti gan rimta sąvoka, turinčia tiek istorinį, tiek geopolitinį pradą. Anot dabarties istorikų, tarybiniais laikais būta diktatūros. Kaip jau minėjau, prieš 20 metų tarybiniai pirmieji asmenys tapo mūsų šalies prezidentais, prokurorais, na ir visais, geresnio gyvenimo nusipelniusiais. Ir pradėjo mums piršti tai, ko jau kratosi net kai kurie pažangūs Vakarų sluoksniai, – demokratiją. Tik mes istorijos nenorime mokytis. Antraip žinotume ne tik tai, kas yra buvusių diktatorių diegiama demokratija, o ir kai ką daugiau. Kad ir tai, jog „Vakarų demokratijos“ (Rotšildų bankų užvaldytos Europos bei be siaubingų karų gyventi negalinčios Amerikos) šalys kol kas klesti vien todėl, kad ištisus dešimtmečius išnaudojo kitas valstybes. Mes prie šio pyrago neprieisime. Patys juo tapome.
Demokratūrai yra būdingas dar vienas, šįkart dorovinis bruožas – tai moralinis žmonių pavergimas demokratijos pseudovertybių prievarta. Pavyzdį jau minėjau, tai „tolerancija“ – pašauto begemoto poza. Ir čia demokratūra man tampa savotišku matuokliu – kai išvystu per televiziją kažkokios ten pederastų sąjungos pirmininką, kaskart tikiuosi kitąsyk jį išvysti dideliais juodais akiniais. Bet ne… . Taigi, demokratūra išties nuginkluoja, žmonių ryžtas blėsta. Tačiau jei mes išties leisime vištgaidžių bjaurasčiai surengti šėtono puotą prie Gedimino kalno, teks konstatuoti, kad bene kiekvienas iš mūsų atrofuotas demokratūros.
Dar viena išvyka į praeitį
Vėl prisiminkime tuos tarybinius laikus, kai diktatūra dar nebuvo paversta jos amorališkiausia atmaina (demokratūra). Kai nebuvo viešumo, demokratijos, taigi (kaip jau parodėme remdamiesi šaltiniais) ir vergijos.
Nūdien dažnai kalbama, jog anuomet žmogus, neradęs teisybės Lietuvoje, ją rasdavo Maskvoj. Deja, tai dar vienas mitas. Maskva fiziškai negalėtų reaguoti į visų TSRS respublikų žmonių pagalbos šauksmus. Šis mitas gali būti naudingas tiems, kas dievina transnacionalinio kapitalo sukurtą ES su sostine Briuselyje.
Gal ties šia vieta derėtų pagaliau pasakyti, kas gi yra tikroji valstybės nepriklausomybė. Esmė čia – ne priklausymas sąjungoms, ir ne atstovų sąjungos sostinėje skaičius ar pareigos.
Valstybės nepriklausomybė – tai visuma prielaidų bei veiksnių, sąlygojančių jos piliečių teisių ir galimybių plėtrą (o tai ir jų užtikrinimas, ir gynimas, ir raida), išplaukiančią iš šalies vidaus politinių, ekonominių bei teisinių išteklių.
Jei šie vidaus ištekliai neužtikrina valstybės piliečiams viso to, ko jie yra priversti dairytis svetur, – tai nėra ir nepriklausomybės. Nes tuomet didžioji dalis piliečių patys pasirengę paaukoti dalį šalies Suvereniteto nors ir Briuseliui. Taigi, „savi“ valdininkai gali būti pavojingesni už bet kokias Lisabonos sutartis.
Tenka pripažinti, kad tarybų Lietuvoje buvo reaguojama į žmonių nusiskundimus. Beje, ir tuomet paprastas žmogus ne visada žinojo, kur jam kreiptis, jei susidurdavo su neteisybe. Tačiau bene visi žinojo – galima rašyti „į laikraštį“. Laikraštis skundo nespausdindavo (tai dabar, kai būta demokratūros, dienraščiuose apstu siaubo istorijų, kurių valdininkai net neskaito), tačiau persiųsdavo, kur reikia. Tuometinės valdžios organai privalėjo reaguoti į žmonių skundus, pateikti atsakymus, tikrinti faktus pagal laikraščių publikacijas. O pagal dabartinį, demokratūrinį spaudos įstatymą, pareigūnai tik „turėtų“ (beje, pačių pareigūnų nustatytuose ribose) teikti žiniasklaidai informaciją. Reaguoti, tikrinti žiniasklaidoje pateiktus faktus pareigūnai NEPRIVALO. Nebent atsiranda sąžiningas ir neabejingas pareigūnas, darantis tai savo iniciatyva ir po darbo valandų. Beje, būtent tokie pareigūnai (o ne tie, kurie pedofilams skiria apsaugą) rizikuoja būti nubausti „už tarnybinių įgaliojimų viršijimą“. Tad ir čia demokratūros perlai – beteisiams suteikta „teisė“ rašyti tai, ko valdininkai turi teisę neskaityti, juolab – neatsakyti.
Taip, dabar galima garsiau plūsti valdžią (laikantis 70 m atstumo), rašyti į laikraščių redakcijas. Bet… juk tai žaidimas į vienerius vartus – be atsako, be rezultato. O tarybiniais metais žmogus, parašęs „į laikraštį“, gaudavo atsakymą į savo nusiskundimą. Atsakymo kopiją gaudavo ir redakcija. Tada ir pasirodydavo straipsnelis – trumpai apie reikalo esmę, plačiau – apie priemones, kurių buvo imtasi. Sakysite, tai buvo daroma propagandos sumetimais? Gal. Tačiau, kaip bebūtų, tokie „propagandiniai sumetimai“ yra kur kas geriau, negu propagavimas įvairiausių šlykštynių, purvo velniavų, prievartos kulto.
Beje, turbūt kiekvienas iš mūsų bene kasdien skaitydamas spaudoje įvairias siaubo istorijas, trokšte trokšta, kad valdininkai „propagandiniais sumetimais“ į jas reaguotų, baustų kaltuosius. Bet… deja, deja.
Pasikartosiu – valstybės nepriklausomybė bei vystymosi sėkmė tėra proporcinga jos piliečių galimybėms bei gebėjimams surasti teisingumą. Jei šių galimybių nėra, o gebėjimas ir noras kovoti yra atrofavęsis, tuomet palaipsniui bei gedulingai grimzdama į vergovę. Į tą pačią vergovę, be kurios, anot istorikų, neišvystų šviesos demokratijos fenomenas. Tas pats, už kurį, anot kvailių – papūgų, nieko geresnio nesama.
Visuotinės Kontrolės Judėjimas?
Šiame straipsnyje negvildensime išsamaus PERMAINŲ PLANAVIMO. Tik pasikartosiu, kad jis neturėtų būti PERMAINŲ SIEKIMO dubliavimu, t.y. neturi „klijuotis“ prie nuvalkiotų demokratijos stereotipų. Ligšiolinės permainų siekėjų nesėkmės pagrindžia šią mano nuomonę.
Vaje, straipsnio autorius už diktatūrą! – girdėt stereotipų sergėtojų iš pavargusiųjų permainų siekėjų gretų klyksmas. Reikia BK straipsniu pagrūmot… .
Neteks pagrūmot. Nes… Aš nekomentuosiu, vyksta tyrimas (išmokau iš kai kurių). Ogi iš tiesų žadėjau negvildenti. Ir permainų planavimas tikrai yra tyrimas. Tačiau leisiu savo mintims kiek pašokinėti.
Ar Lietuvos žmonės ilgisi tvirtos rankos kaip priešpriešos klestinčiai netvarkai? Tikrai taip! Štai mūsų šalies dienraštis „Lietuvos rytas“, visa margaspalve siela „mylintis“ mūsų Prezidentę, neseniai parašė, jog rinkimų išvakarėse „rinkėjai linkėjo D. Grybauskaitei nebijoti diktatūros“. Mintis jau kitur. Staiga pagalvojau, kad būta trijų požiūrių į mūsų Prezidentę. Vieni ją atvirai puola. Kiti – palaiko ir gyvena viltimi bei laukimu. Treti – palaiko, bet nevengia sveikos bei argumentuotos kritikos. Manau, jog būtent TRETIEJI ir yra tas visuomenės potencialas, gebantis ilgainiui subrandinti LYDERĮ ar LYDERIO KOMANDĄ (čia jau kalbama apie gebėjimą formuoti valdymo centrą, t.y. žvelgiama kiek plačiau, negu į dabartinę Prezidentę).
Šokinėjanti mintis toliau nubloškia mane ties tuo, kad diktatūra tapo daugelio žmonių geidžiama kaip priešprieša demokratūrai – įkyriam demokratijos kaip pseudovertybės skverbimuisi į visus plyšius. O jei dar tą kasdien girdimą „šalin oligarchinį valdymą“ išdrįstume išversti į aiškesnę kalbą? Išeitų štai kas – stambus kapitalas turi būti nacionalizuotas, bankai – suvalstybinti, galimam revanšui – plieninės užtvaros!
Bet čia šiaip – „demokratinių permainų“ siekėjų lozungą išverčiau. Tačiau dabar, kai permainų planavimas tik ties užuomazga, galima drąsiai pasakyti tik viena – turės būti formuojama monolitinė GYNYBINĖ LINIJA.
Ir čia tarpine grandimi galėtų tapti, pavyzdžiui, VISUOTINĖS KONTROLĖS JUDĖJIMAS (VKJ), kuris (būdamas, aišku, opozicinis) dirbtų plačiose masėse ir visomis įmanomomis priemonėmis reikalautų iš valdžios bei teisėsaugos institucijų ATSAKYMŲ IŠ ESMĖS, t.y. atskaitomybės visuomenei. VKJ žmonės ilgainiui sukauptų lanksčią praktinės veiklos patirtį, tad taptų puikia KADRŲ KALVE, formuojant ateities valdymo s t r u k t ū r a s. Tai būtų permainų planavimo neatskiriamoji dalis.
VKJ turėtų konkrečių darbų. Daug realesnių, negu mojavimas popierinėmis tulpėmis, einant pro šalį prokurorui, ar postringavimas apie demokratiją. Tai būtų veiklos, o ne kažką ten deklaruojantis, judėjimas.
Kaip veikia demokratūros mechanizmas?
Neseniai mūsų Prezidentei D. Grybauskaitei ištarus, jog „Lietuvoje valdžią uzurpavo partijos“, kilo kai kurių politikų, ypač radusių sau tribūną „Lietuvos ryte“, nepasitenkinimas. Taip, anot A. Sakalo, tiesiog būta skandalo! Tai juk iššūkis demokratijai, kurios niekuo geresniu negalima pakeisti (papūgos negali nekranksėti). Toliau net ir jis pripažįsta, jog būta „trūkumo“ – mūsų žmonės nenoriai jungiasi į partijas, dauguma mūsų partijų itin mažos. Ties šia vieta jo „analitinis mąstymas“ ir pasibaigia. Teks mums pakalbėti apie tai, kodėl gi pačių partijų itin daug, kodėl jos ir vien jos „turi valdyti valstybę“, kodėl vis mažiau žmonių jomis domisi.
Nekomentuosiu Prezidentės citatos. Pradėsiu nuo to, kad mūsų valstybei vadovauja ne partijos, o stambaus kapitalo grupuotės, turinčios „stogą“ teisėsaugos struktūrose. Kaip ir daugelyje kitų šalių (ypač buvusių socialistinių valstybių), vyksta kova tarp nacionalinio ir kompradorinio (transnacionalinių korporacijų) kapitalo.
Pakaktų prisiminti socialdemokrato G. Kirkilo Vyriausybės proteguotą „nacionalinį investuotoją“ Leo Lt, kurį paskui sunaikino A. Kubiliaus konservatoriai ir dar vardan reitingų paspardė ekskonservatorius K. Čilinskas. Prisiminkime ir „Mažeikių naftą“, kurią konservatoriai pardavė jankiams, ir kurios veiklą visaip sabotavo įvairūs vietinių monopolijų statytiniai. Ir čia nesama klausimo „kas teisus?“. Vyksta kova, ir tiek. Iš viso to objektyviai išplaukia, jog panašūs vyksmai tampa neišvengiami ir politinėje erdvėje.
Jau beveik du dešimtmečius turime pamaininę dvivaldystę. Šalies Vyriausybė yra formuojama tai konservatorių, tai socialdemokratų. Viena valdžia „dirba“, kita ilsisi „opozicijoje“. Ir kiekviena turi kitai palikti „nebaigtų darbų“ – tam pasitarnauja įvairios „trečiosios jėgos“. Pastarosios, ypač krizių periodais, mėgina sujaukti ar paspartinti pamainų keitimąsi.
Mane vis dažniau užvaldo įtarimas, kad čia irgi būta transnacionalinio kapitalo įsikišimo, globalinių tikslų, nukreiptų prieš valstybingumą. Kitaip man sudėtinga suprasti, pavyzdžiui, Naujosios Sąjungos siekį paleisti Seimą, kai tuo tarpu jokio rinkiminio slenksčio jie nei dabar, nei po vienerių metų neperžengų. Man nesuprantama, kodėl į tą pačią „dūdą“ pučia ir K. Prunskienė, nuo pat savo partijos steigiamojo suvažiavimo užprogramavusi ją neįregistravimui. Aišku, tai yra vienas iš populiarumo auginimo būdų (štai, žiūrėkite, mūsų neregistruoja, vadinasi, bijo!), bet juk reitingai per kelis mėnesius neužauga. Taigi, iš visko matyti, jog čia būta tik nešvarių politinių žaidimų. Ir, kas juos bemodeliuotų, aišku viena – trečiosios jėgos – tai maurai, naudojami tam tikrų darbų atlikimui ar nutraukimui.
Pamaininė dvivaldystė – patikimiausias demokratūros svertas, tampantis (ypač mažoje valstybėje) kokios bebūtų pažangos stabdžiu. Tai žmonių daugumos izoliavimas nuo šalies politikos planavimo, tai piliečių pavertimas statistais per gladiatorių rungtynes. Aišku, pamaininė dvivaldystė nepaneigia politinės kovos, bet joje susigrumia tik valdžią uzurpavusios kapitalo grupuotės.
Jau buvo mūsų laikraštyje rašoma apie tai, kokie vyksmai rutuliojasi opozicinėse partijose bei judėjimuose. Priminsiu – čia daroma viskas, kad tik juose nesusiformuotų veržlieji branduoliai. Partijos lyderiui tam tikromis manipuliacijomis pakišami pavaduotojai – destruktoriai, įvairūs „kolektyviniai“ valdymo organai (demokratija be klegančio turgaus negalima) – įvairūs prezidiumai, ir t.t. Man gerai žinomas atvejis, kai, svarstant vienos besikuriančios partijos statutą, buvo siūlančių įteisinti… trijų pirmininkų rotaciją. Kolūkiečiai pavydėtų… .
Visuomeniniuose judėjimuose sistemos technologai praktikuoja ir atsvaros metodą. Jei judėjimo veikloje pradeda dalyvauti veržlus bei energingas žmogus, jam tuo pat sukuriama atsvara – toks asmuo (gali būti asmenų grupė), užplepantis ir slopinantis bręstančio lyderio iniciatyvą. Lyderis valdyboj – ir atsvara valdyboj. Lyderis judėjimo skyriuje -ir atsvara šiame skyriuje. Tikslas vienas – ir tas pats judėjimas turi laikytis „distancijos“ ir neperžengti tam tikros ribos. Jis turi būti DEMOKRATINIS, jis neturi imtis VISUOTINĖS KONTROLĖS (štai taip ir gimė man mintinis apie VKJ). Beje, čia aiškėja ir dar vienas demokratūros ypatumas – INICIATYVA NEBAUDŽIAMA. JI PAPRASČIAUSIAI SLOPINAMA. Ir taip yra todėl, kad demokratūrai žūtbūt reikia kišeninės opozicijos. Nes tokia „opozicija“ tampa „garo nuleidimo“ svertu, puikiu stabdžiu kokiam bebūtų permainų proveržiui.
Proveržio preliudas bręsta anapus partokratijos
Partijų rinkiminių sąrašų , dažniausiai rikiuojamų pagal nuopelnus grupuotėms, „rinkiminė kova“ visa savo esme veda link to, kad net ne partijos, o jų atstovaujamos kapitalo grupuotės uzurpuoja valdžią. Plačiosios masės neturi jokio noro kautis grupuočių mūšio lauke, tad tampa vis labiau abejingos politiniams vyksmams.
O kaip turėtų būti? Partijų priedermė – ideologijų skleidimas masėms. Juk idėjos materializuojasi (įsikūnija tikrovėje) tik tada, kai jos užvaldo plačiąsias mases. Tačiau juk būta tik dviejų ideologijų – valdančiųjų klasių ir engiamųjų sluoksnių (dirbančių fizinį bei protinį darbą, smulkiųjų verslininkų ir t.t. …). O čia jau pavojus demokratūrai – juk besąlygiškai nugalėtų daugumai atstovaujančios partijos skleidžiamos idėjos. Kad tai neįvyktų, demokratūra taiko saugiklį – partokratiją. Antai – gyvuokite ir veiskitės, kaukitės tarpusavyje dėl valdžios ir kitokio grobio, kurkite pseudoideologijas pagal sąmokslo teorijų metodikas, uzurpuokite valstybės valdymą, jo svertus rezervuodami grupuotėms. Kurkite laikino gėrio ir (būtinai!) blogio įvaizdį, tai taps uždanga, anapus kurios mes netrukdomai planuosime tai, ko reikia mums. Imituokite permainų siekimą, neleisdami niekam jų planuoti.
Tikrų permainų pradžia išauš tik tada, kai kandidatus į valdymo organus kels ne vien partijos, bet ir visuomenės organizacijos, judėjimai, kitos žmonių grupės. Prisiminkime ir tai, kad žmogus, ką beplanuotų ir ko benorėtų, visų pirmą ieško ŽMOGAUS, o ne po kažkieno uždanga pasislėpusių pajacų sąrašo. Tuomet ir atstovavimas visuomenei įgytų bent kiek tikroviškumo. Pagaliau „materializuotųsi“ ir LR Konstitucijos 59-sis strapsnis „… Pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų.“
Ilgainiui visuomenės abejingumas pradėtų sklaidytis. Sumažėtų klanų susidomėjimas partijomis (partokratijos pažabojimo pradžia), pradėtų byrėti kapitalo grupuočių (klanų, klubų… ) įtakos valstybės valdymui svertai – dvivaldystė, trečiųjų jėgų šešėliniai žaidimai ir t.t.
Aišku, sumažėtų ir pačių Seimo narių skaičius. Bet ar ne to norėtų dauguma Lietuvos žmonių? Seimas ilgainiui pavirstų darbingu valdymo organu – Valstybės Taryba. Toliau augtų visuomeninių susivienijimų įtaka. Partijos (kurios išliktų) skleistų masėms ideologijas, o ne draskytųsi dėl valdžios, kurdamos sąmokslo teorijas.
Visuotinės Kontrolės Judėjimas – proveržio pradininkas, pavirstų Visuomeninės kontrolės mechanizmu bei sistema. Visa tai ir galėtų tapti daugiapakope savivalda, kuri užtikrintų tolesnę valstybės pažangą bei piliečių teisę pasirinkti tolesnio šalies vystymosi raidos kelią.
“Karštas komentaras” Nr.6, 2010 kovo 19 – balandžio 2 d.
