Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės kalba Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir laisvės kovos dalyvių sąskrydyje „Su Lietuva širdy”
Mielieji,
Prieš 70 metų prasidėję masiniai trėmimai – tai vienas skaudžiausių mūsų istorijos puslapių. Per tuos 13 trėmimo metų netekome ketvirčio milijono žmonių. Tremtis palietė beveik kiekvieną Lietuvos šeimą. Mano taip pat. Mano senelis buvo ištremtas. Netekome tėvų ir motinų, vaikų ir senelių, brolių ir seserų.
Tai buvo tragiškas pasityčiojimas iš žmogiškumo. Siekta palaužti tautos laisvės dvasią, sutrypti Lietuvos žmonių orumą. Gyvuliniais vagonais tremtin vežami žmonės turėjo vienintelę kaltę – mylėjo laisvę ir savo Tėvynę.
Tačiau net ir sunkiausiomis sąlygomis, ištvėrę varginantį šaltį, badą, bausmes ir pažeminimą- išgyvenome. Nepalūžome ir neišdavėme savo Tėvynės. Nepraradome vilties sugrįžti ir gyventi laisvoje Lietuvoje. Deja, sugrįžo ne visi.
Tylos minute pagerbkime tuos, kurių netekome. Ačiū.
Brangieji,
Jūs esate gyvas nesunaikinamo žmogiškumo ir drąsos liudijimas. Jūs esate tie, kurių dėka savo širdyje nešiojamės vis dar gyvą mūsų tautos istoriją. Jūs esate lietuvybės ir mūsų tautos vienybės simbolis.
Negalime to pamiršti. Jūsų patirti išgyvenimai – tai pamoka, kad ir baisiausiomis sąlygomis žmogus turi išlikti Žmogumi.
Ačiū Jums, kad tikėjote Tėvyne. Sunkių išbandymų metais Jūs saugojote Lietuvą savo širdyse, o dabar savo darbais ir patirtimi kuriate geresnę Lietuvą.
Kad ir kur bebūtume, tegu mus visus ir visada vienija meilė ir ištikimybė Tėvynei!
