“Karšto komentaro” dvyliktajame numeryje yra straipsnis antrašte “Marijos žemėje apie tai šnekėti – tabu”. Ko čia tas “tabu”? Šis žodis, reiškiantis draudimą, buvo vartojamas tik pirmykštėse Polinezijos tautelėse. O straipsnio autoriaus ironizuojamas Lietuvos pavadinimas “Marijos žemė”, neva nuo Vytauto laikų išstūmęs sąvoką “lietuvių žemė”, yra tik neseniai atsiradęs epitetas. Panašiu epitetu ne taip seniai buvo ir Lietuvos pavadinimas “Gintaro kraštas”.
Tame straipsnyje autorius išlieja savo neapykantą Bažnyčiai, o kartu ir tikėjimui. O tai primenama dar nesenus “buldozerinio” ateizmo laikus, kada valstybinėmis priemonėmis buvo stengiamasi sunaikinti krikščionybę, ypač katalikų Bažnyčią ir iš žmonių širdžių išrauti tikėjimą į Dievą. Dabar to straipsnio autorius siūlo pasvarstyti, “ką Lietuva laimėtų ir ko netektų, jei viešai atsisakytų krikščionybės”?
Jį erzina tai, kad Bažnyčia ruošiasi paminėti Lietuvos evangelizacijos tūkstantmetį. Pagal jį, misijonierius Bonifacas Brunonas buvo tik “nelegalus ir nekviestas priešas, kirtęs Lietuvos sieną”, už ką ir buvo nužudytas. Nejaugi tada jau buvo Lietuvos valstybė su budria jos sienų apsauga? Tą žmogžudystę straipsnio autorius laiko pirmąja “Lietuvos valstybės pergale prieš atėjūnus”.
Anot jo, ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis Mindaugas (kodėl ne karalius? – V.Sk.) supratęs, kad “krikščionybės priėmimas padarė didelę žalą”. Autorių erzina, kad bažnyčios nemoka mokesčių. Jo nuomone, “kunigai įgijo ir dabar turi didelius turtus”. Jis pyksta, kad Bažnyčiai grąžinami anksčiau jai priklausę pastatai. Kliūva ir “klastingam” Vatikanui dėl tariamo jo godumo turtams. Straipsnio autorius nusistatęs prieš tikybos mokymą Lietuvos mokyklose. Dar labiau jį erzina religinės laidos per Lietuvos valstybinį radiją ir televiziją “mokesčių mokėtojų pinigais”. Jis ir prieš tuos laisvanoriškus 2 procentus pajamų mokesčio, skirtus paremti kai kurias iš tų laidų. Kaltas ir popiežius Jonas Paulius II dėl to, kad atvykęs į Lietuvą neatsiprašė už kryžiuočių ir kalavijuočių karinius žygius į Lietuvą. Straipsnio autorius taip pat nusistatęs ir prieš Restitucijos aktą, pagal kurį valstybė įsipareigojo remti krikščioniškąją kultūrą. Jis siūlo Seimui “anuliuoti tą Restitucijos aktą, oficialiai išsižadėti krikščionybės” (!! – V.Sk.). Ir šių dienų dvasininkiją jis laiko “kryžiuočių ir kalavijuočių kolaborantais”, mūsų tautą laikančiais “ideologinėje priespaudoje”. Todėl, anot to autoriaus, būtina “išgelbėti mūsų tautą nuo krikščioniško kosmopolitizmo, asimiliacijos ir išnykimo”.
Taigi daugiau nei pridėsi, nei atimsi! Visai kaip sovietinio dvasinio genocide arba buldozerinio ateizmo laikais! Tada laikraščiuose panašių straipsnių buvo gausybė. Jų esmę nusakydavo, pavyzdžiui, ir tokios antraštės: “Bažnyčia – aršiausias tautų grobikas”; “Bažnyčia – liaudies turtų grobikas”; “Katalikų bažnyčia – amžinas darbo žmonių priešas”; “Romos bažnyčia – mokslo, kultūros ir civilizacijos priešas”; “Vatikanas – pikčiausias lietuvių tautos priešas”; “Reakcinė dvasininkija – lietuvių tautos duobkasys” ir t.t. ir panašiai.
Tačiau nebuvo ir nėra tautos, kurioje nebuvo arba nėra kokios nors religijos. Tikėjimas į Dievą arba dievus buvo ir yra įgimta žmogaus dvasinė savybė. Net ir šiais sekuliarizacijos laikais mūsų kapinėse retai pamatysi neseniai pastatytą antkapinį paminklą be kryžiaus ženklo, išreiškiantį tikėjimą. Bažnyčios mokymų ir dorovinio auklėjimo pastangų dėka mūsų perpildytuose kalėjimuose nerasi kalinio, kuris padarė sunkų nusikaltimą būdamas praktikuojančiu kataliku.
Žmonės, prislopinę arba visai praradę tikėjimą, tampa šių dienų moderniaisiais stabmeldžiais, kuriems dievas yra pinigas ir turtai. Tokie bet kokiomis priemonėmis egoistiniais tikslais siekia valdžios, tariamos garbės arba būna pasidavę svaigalų ir amoralaus bei nusikalstamo gyvenimo įtakai.
Kur veda valstybinis religijos ir tikėjimo atmetimas, apie tai byloja milijoninės sovietinio ir fašistinio genocide aukos.
Savo knygoje “Dvasinis genocidas Lietuvoje” (KGB 1980 metais ją taip pat man inkriminavo) rašiau: “Žinomas dėsningas reiškinys: doroviškai smukę žmonės savo gyvenimo būdu, įpročiais, veiksmais ir žodžiais tikėjimo ir Bažnyčios atžvilgiu yra ignorantai arba ateistai. Taigi jei žmonės nesilaiko Dievo ir Bažnyčios įstatymų, nesivadovauja gyvenime krikščioniška dorove – nebūtinai tai yra tiesioginė ateistinio auklėjimo išvada. Taip pat neteisinga būtų teigti, kad netikintis žmogus būtinai yra nedoras, amoralus. Tačiau kategoriškai galima tvirtinti, kad nuoširdžiai tikintis į Dievą ir uoliai vykdantis visus Dievo ir Bažnyčios įsakymus visuomet yra tiktai doras.
Komunistinio ateizmo tikslas – atplėšti žmogų nuo Dievo ir Bažnyčios. Jeigu tai pavyksta, natūralu, kad tokio žmogaus nebesaisto nei Dievo, nei Bažnyčios įsakymai, taip pat ir visos visuomenės elgesio normos bei gerų tradicijų dėsniai. Žmogus, praradęs tikėjimą, pradeda gyventi vadovaudamasis savo egocentriniais ir egoistiniais seikiais bei principais. Šia prasme ateizmas mūsų tautai pražūtingas, nes ateistinis auklėjimas negali sumažinti arba panaikinti blogų įpročių ir moralinių bei fizinių nusikaltimų priežasčių”.
Toje knygoje apibendrinau daugiau kaip 5 tūkstančius ateistinių ir antibažnytinių straipsnių bei apie 500 tokių pat knygų bei brošiūrų, paskelbtų iki 1976 metų. Iš tos gausybės straipsnių tik 15 buvo skirti “įrodymui”, kad Dievo nėra, ir 31 straipsnis, paneigiantis Kristaus istoriškumą bei Jo dieviškumą. Įvairiose sovietinėse enciklopedijose patikrinus visų tų straipsnių autorių mokslinę erudiciją bei kompetenciją nagrinėti tokius svarbius egzistencinius klausimus, paaiškėjo, kad jie mokslo pasauliui nėra žinomi.
Jeigu yra tikėjimas, turi būti ir jo aiškintojai bei skleidėjai kaip tarpininkai tarp Dievo ir žmonių. Pats Kristus įpareigojo savo apaštalus ir jų įpėdinius skelbti pasauliui jo mokymą: “Eikite visi į pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai (Mk 16,15). Taigi Bonifacas Brunonas buvo tik Kristaus pavedimų vykdytojas, o ne koks nors “nelegalas” arba priešas.
Klysta anksčiau minėto straipsnio autorius visai atmesdamas krikščionybę ir ignoruodamas Bažnyčią. Balistinių raketų, Žemės palydovų programų vadovas, NASA direktorius, nešančių raketų “Saturnas” ir erdvėlaivių “Apolonas” projektų vadovas Verneris von Braunas rašė: “Dvi stipriausios galybės, dabar brėžiančios mūsų civilizacijos jėgas, yra mokslas ir religija. Mokslo keliu žmogus veržiasi pažinti sukūrimo paslaptis, religijos keliu – siekia pažinti Kūrėją. Nė viena iš tų pastangų neveikia atskirai (…) Kaip mokslas siekia kontroliuoti gamtos jėgas už mūsų, taip religija kontroliuoja šias jėgas mumyse”.
Dr.Vytautas Skuodis
2009 m. birželio 23 d.
