Dr. Nida Vasiliauskaitė
Vilniaus universiteto pirma reakcija į paviešintą M.Garbačiauskaitės suorganizuotą mobingą – ištrinti posėdžio įrašą! Nes dėstytojų mobingas – privatus universiteto reikalas, gal netgi universitetinę autonomiją galima prisiminti, o svarbiausia – reikia ginti savo „socialinį partnerį“ LRT ir jo teisę daryti tvarką universitete!
Ta proga priminsiu, kad buvo aišku, kur viskas krypsta ir kodėl, nuo pat tos akimirkos, kai atsirado universitetų „socialiniai partneriai“: būtent šitai – likvidavimas universitetų autonomijos, pavertimas potencialiai ir tradiciškai nepriklausomiausios visuomenės dalies savais pastumdėliais – ir yra tikroji „socialinių partnerių“ institucijos funkcija, tai tam jie sumanyti ir pasikviesti.
Šiam pačiam tikslui nuo pat pirmos akimirkos ėmė tarnauti ir „abipusiškumu“, „grįžtamuoju ryšiu“, „studijų kokybės užtikrinimu“ ar „studijų proceso demokratizavimu“ pridengtos studentų apklausos bei atstovybės: „studentai nepatenkinti“ yra analogas sovietinio „narod trebujet“ („liaudis reikalauja“ – t.y. Partija liepia „liaudžiai“ pareikalauti ir nurodo taikinį) – susidorojimo instrumentas.
Beje, ar žinote, kad studentai dabar gali ir skatinami skųsti dėstytoją už tai, kad šis „reikalauja per daug skaityti“, o „per daug“ yra daugiau nei trys leistinos knygos kursui per semestrą? Na, arba tiesiog „nesupranti užduoties“ – bėgi skųstis dekanei arba tiesiai rektoriui: dėstytojas pašokinės besiaiškindamas. Laimėjimas dvigubas: ne tik dėstytojus pašokdinti ir įbauginti, bet ir konvejeriu gaminti mažaraščius „knygomis neapkrautus“ bakalaurus, kurie po to tampa garbačiauskaitėmis, užima svarbias pareigas (kuo mažiau skaitęs ir supratęs – tuo lengviau laimės konkursą, jei toks apskritai bus skelbiamas, užuot tiesiog pakvietus) ir pozuoja prie stendų „šviesuomenė“.
Numatytai santvarkai jų – kaip tik jų, tokių – reikia: daugiau skaitę gali netyčia išties šviesuomene tapti – nesvaigti nuo tuščių titulų ir šviežiai gautos galios, ir nebepildyti instrukcijų.
T.y. planas toks: įbauginti, nutildyti, išstumti, likviduoti visus išties turinčius socialinį kapitalą, gabius, išsilavinusius, protingus ir todėl nepriklausomus žmones, o nutildymui – kad nutildymas neatrodytų tuo, kuo yra, „masių sukilimu“ – pasitelkti titulais, aukštomis pareigomis ir rangais apdovanotą mažaraštį „sėkmės istorijų“ planktoną, nekenčiantį knygų ir protingesnių už save nuo mokyklos suolo.
Dar apie akademinę kokybę bei etiką
Pvz., universitete dirba „docento-partnerio“ statusu… Rimvydas Valatka. Taip, tas pats „Tarybinio pedagogo“ redaktorius.
Pagal galiojančią tvarką, su tokiu (ad maximum – „pedagoškės“ bakalauro lygmens) išsilavinimu, neparašęs gyvenime nei vieno mokslinio straipsnio, universitete niekam nieko negali dėstyti niekas – tik jis, tuo labiau negali eiti docento pareigų – tam būtina sąlyga yra daktaro laipsnis, jau nekalbant apie magistrą, kuriuos ponas Valatka tik pasapnuoti gali.
Tai dar būtų nieko – gal žmogus išties yra iškilus, žinių ir patirties prikaupęs žurnalistas, vertas išimties?
Deja, nerasite nei viename jo tekste nieko bent šiek tiek panašaus į analizę, pozicijos pagrindimą, faktų tikrinimą, argumentavimą ar bent adekvatų referavimą-reportažą, ar bent sklandžiai sukonstruotą pastraipą: ne, visa, ką jis sugeba – gaminti praktiškai identiškus nerišlius plūsmų ir įžeidimų pliūpsnius, pasikartojančias epitetų tiradas vulgaria, primityvia, pasišlykštėtinai prasčiokiška kalba. Ir publikuoti tą sekretą kaip „straipsnį”.
Ne, tai ne žurnalistika ir ne publicistika – nei vidutinė, nei net bloga.
Ir net ne propagandisto-agitatoriaus darbas.
Tik nekontroliuojami spazmai ir išskyros smegenų, seniai galutinai suirusių nuo savimi patenkintos menkystės.
Bet nieko – tinka. Dar daugiau: tai šie dabar sprendžia apie tinkamumą kitų. Ir apie etiką. Žurnalistinę ir akademinę.
