Jonas Ivoška,
advokatas
Pranašai, kurie tik savo įžvalgas laiko teisingomis, sutinkami ne taip retai. Norėtųsi prisijungti prie kurio nors drąsiau besireiškiančio mąstytojo idėjų, paskatinant ir kitus paversti brandžiausias jo mintis bendrystės šerdimi, kad tik pagaliau rastųsi tas telkiantis pradas. Tačiau vis dar nepavyksta. Skaitai antrą-trečią sakinį ir pajunti arba naftalino kvapą, arba sušmėžuoja narcizo siluetas. Kaip rasti tą, iš kurio trykštų išmintis? Jei ne išmintis, tai bent elementarus supratimas, kad atėjo laikas galvoti ne tiek apie save ir ne apie mane, o apie mūsų vaikų ir vaikaičių ateitį.
Ar atsiras bendraminčių, kurie bent kiek nukreips savo žvilgsnius į idealų šviesą? Negaliu bendraminčiu laikyti tą, kuris kuičiasi po ciniškai nupilietintą mūsų valstybės netvarką, ieškodamas ten vietos sau, vis įtikinėdamas aplinką, jog jam patikėjus mandatą, sušniokštų skaidrumo, švarumo, teisingumo pilni upeliai.
Žinoma, norisi kažkam patikėti jau susistemintus sumanymus, visą sukauptą patirtį, kad tik atsirastų bendras supratimas, jog skylėtas mūsų valstybės laivas netinka kelionei į ateitį. Kaip įžiebti bendrą suvokimą, jog kelionės sėkmę lemia ne bet koks judėjimas, o tik kelionė teisinga kryptimi, kuriai būtina gyvenimo patikrinta vizija.
Manau, kad tokia vizija turi būti siejama ne su kadencinio laikotarpio barškučiais ir blizgučiais, siekiant neįgyvendinamais pažadais prisibrauti prie viešųjų išteklių tvarkymo. Ilgalaikės perspektyvos vizija turėtų būti grindžiama universaliomis vertybėmis, tokiomis kaip prigimtinės žmogaus teisės, etnokultūrinė žmonijos įvairovė, grindžiama kiekvienos tautos tvarumu ir pažanga, racionalus pilietinės daugumos interesų tenkinimas.
Šiandien net eiliniam piliečiui aišku, kad pažangą valstybės vadyboje galima pasiekti tik atlikus apgalvotus sisteminius pokyčius (funkcinę- struktūrinę pertvarką). Kaip rodo akylesnė stebėsena, blogis kerojasi ne vien dėl daugeliui iš mūsų būdingų savybių tokių kaip godumas, puikybė, žiaurumas, o dėl galimybės toms savybėms reikštis, atsidūrus individui viešajame valstybės sektoriuje. Todėl gana primityviai skamba tvirtinimai, kad mūsų Konstitucija ir valstybės sistema be priekaištų, o visos blogybės atsiranda dėl rinkėjų klaidingo pasirinkimo per „valdžios“ rinkimus.
Istorija jau įrodė, kad nužmogėjimui vešėti daugiausia įtakos turi tam sudarytos palankios sąlygos. Pavyzdžiui, vandens seklumoje žmogus natūraliai arba stovi, arba brenda, tačiau patekęs į gelmę jis privalo keisti savo elgesį – jam privalu plaukti. Tai reiškia, jog mūsuose išvešėjęs institucinis absoliutizmas, perteklinė turtinė atskirtis, drovesniųjų bendrapiliečių įstūmimas į skurdą ir kitos tautą alinančios blogybės slypi įžūliųjų gudriai sukurtoje socialinio reguliavimo sistemoje.
Nūdienos sąlygomis, kai europinės civilizacijos šalyse menkai paisoma religinių, moralinių, paprotinių normų, žmonių bendrabūvį lemiantis reguliavimas priklauso nuo teisės normų. Šių normų pagrindas – konstitucinės normos. Kadangi Lietuvos konstitucinis skeletas gerokai iškreiptas, kreivai dėliojasi ir visas teisinis raumenynas.
Ar išmintinga tvirtinti, kad Konstitucijos stabilumas yra tokia svarbi vertybė, jog galima užmerkti akis ir toleruoti jos ydomis gimdomą neteisingumą, teisinį nihilizmą, o tuo pačiu ir tautinės valstybingumo kultūros degradavimą? Tokio stabilumo tariamą naudingumą įvertinkime palyginimo būdu: ar logiška negydyti uždaros formos tuberkuliozę, esant stabiliai ligos eigai, dėl to, kad kuo ilgiau ši forma tęsis, nepatiriant gydymo išlaidų, tuo vėliau prireiks vaistų atviros ligos formos gydymui?
Gana reikšmingus Konstitucijos trūkumus aiškiai rodo valstybingumo praktika – Konstituciją šiurkščiai pažeidinėja Lietuvos valstybinės institucijos. Pavyzdžiui, Konstitucijos pirmojo skirsnio 7 straipsnio 1 dalis įsakmiai nurodo: „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.“ Tačiau Konstitucinis Teismas (ne kokia nors žinybinė inspekcija), pripažinęs priimtą teisinį aktą prieštaraujančiu Konstitucijai, palieka jį dar kurį laiką galioti pagal kieno nors interesus.
Dar nesąžiningiau atrodo Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų vengimas naikinti akivaizdžiai antikonstitucinius aktus net tada, kai jie argumentuotai apskųsti. Kodėl taip yra? Todėl, kad Lietuvos Konstitucija neturi savigynos mechanizmo, t.y. tiems, kurie ją priėmė (piliečiams), konstituciškai nenumatyta jokia procedūrinė galimybė ginti konstitucines vertybes.
Nors Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalis ir numato piliečio teisę ginti konstitucinę santvarką, tačiau, tinkamai nesumodeliavus procedūrinio Konstitucijos gynybos mechanizmo, ši konstitucinė norma praktikoje neveikia ir, akivaizdu, neveiks, kol nebus konstitucinių pokyčių arba kol nesusilauksime agresyvaus masinio piliečių pasipriešinimo dėl kėsinimosi į Lietuvos konstitucinę santvarką.
Taip pat svarbi galiojančios LR Konstitucijos yda – likviduotas šalyje tiesioginės demokratijos gyvybingumas, kurio tiesioginė pasekmė – piliečių politinio ir ekonominio aktyvumo nuosmukis. Sunku nuneigti, kad: a) prie šiandieninių gyvenimo tempų neprotingai didelė norma referendumui surengti pagal piliečių valią (300 000 apsunkintai surenkamų rinkėjų parašų), b) nenumatyta jokia pilietinė kontrolė valstybinėms institucijoms, joms tvarkant ir naudojant viešuosius išteklius (mokesčių mokėtojų uždirbtas lėšas), c) visiškai neatskaitingi visu kadencijos laikotarpiu Tautos atstovais Konstitucijoje įvardinti (55 str.) Seimo nariai tiems, kurių interesų tenkinimui skirtas jų tiesioginis darbas. Dėl tokios valdysenos šalis netenka demokratinei respublikai būdingų požymių ir virsta institucinio absoliutizmo valstybe.
Logiškai nepateisinamos konstitucinės nuostatos, išbalansuojančios svarbiausių valstybės sisteminių sektorių („valdžios šakų“) galių pusiausvyrą. Lietuvos teismų sistema veikia be jokios pilietinės ir konstitucingumo kontrolės. Todėl šis valstybės institucinis darinys savo konstitucinėmis galiomis iškyla ne tik virš Tautos atstovybės – Seimo, bet ir virš suvereno – Tautos. Ne atsitiktinai vienas teisėjas, vedinas korupcinių interesų, yra pareiškęs: „Galvok, advokate! Virš mūsų tik Dievas!“. Pasirodo, senovės romėnų įžvalga: „ Tautos balsas – Dievo balsas!“ Lietuvoje jau bevertė. Kas gali paneigti, jog teismų sistemos palikimas be jokios kontrolės – tiesioginė paskata korupcijai?
Dar viena protingumo kriterijų neatitinkanti konstitucinė nuostata („Valdžios galias riboja Konstitucija“ – Konstitucijos 5 str. 3 dalis) pasireiškia tuo, jog „valdžios“ galioms apriboti įvesta konstitucinė tvarka, tos „valdžios“ valia gali būti visiškai pakeista. Toks reguliavimas reiškia, kad Konstitucija, nors yra suvereno priimtas aktas, tačiau, kai ji netenkina „valdžios“, 2/3 Seimo narių valia gali būti pakeista (tik du iš keturiolikos Konstitucijos skirsnių keičiami referendumu, o visi kiti Konstitucijos pakeitimai – Seimo dispozicijoje).
Atskleidus tik nežymią dalį nelogiško konstitucinio reguliavimo pavyzdžių, akivaizdu, jog valstybėje būtini sisteminiai pokyčiai konstitucinės reformos būdu. Tokiems pokyčiams teisinė paskata yra ir 1992 m. LR Konstitucijos preambulėje įrašytas Tautos siekis kurti atvirą, teisingą, darnią pilietinę visuomenę ir teisinę valstybę.
Kas siūloma, kad Lietuvoje tiesa, teisė ir teisingumas taptų vertybėmis?
1. Referendumo iniciatyvos teisė suteiktina tokiam rinkimų teisę turinčių piliečių skaičiui, kuris atitinka vienos savivaldybės Lietuvoje gyventojų skaičiaus vidurkį. (Lietuvoje esant 60 savivaldybių ir turint 3 milijonus gyventojų, referendumas būtų skelbiamas, jei to reikalautų 50 000 rinkimų teisę turinčių piliečių.)
2. Daugiamandatėje kaip ir vienmandatėje rinkimų apygardoje įvestina tiesioginio Seimo narių rinkimo tvarka, kiekvienam rinkėjui pasirenkant apibrėžtą pretendentų skaičių (pavyzdžiui, ne daugiau kaip 6 asmenis) iš bet kurio partijos ar skaitlingos visuomeninės organizacijos sudaryto abėcėlinio sąrašo.
3. Įvestina pilietinė kontrolė Seimo nariams, nustačius jų atšaukimo galimybę, surenkant bent vienu atšaukimo balsu daugiau, nei Seimo narys gavo per rinkimus. Atšauktasis pakeičiamas kitu po atšauktojo daugiausia balsų gavusiu pretendentu į Seimo narius toje rinkimų apygardoje, taip išvengiant išlaidų naujiems rinkimams.
4. Kasacinės teismo instancijos priimtų aktų atitikties Konstitucijai patikrinimas bent kurio proceso dalyvio toje byloje motyvuotu reikalavimu, įgyvendinant principą, jog negalioja joks aktas priešingas Konstitucijai.
5. Kiekvienam piliečiui užtikrinimas teisės neatlygintinai teisme ginti viešąjį interesą kaip konstitucinę vertybę, kai to neatlieka gavusi piliečio pranešimą valstybinė kontrolės institucija.
6. Įvestina pilna ar dalinė pareigūno atsakomybė už padarytą žalą, jam neatlikus ar netinkamai atlikus patikėtas tarnybines funkcijas.
7. Konstituciškai įtvirtintinas Seimo ir Vyriausybės narių bei teisėjų atlyginimų susiejimas su vidutiniu darbo užmokesčiu valstybėje, užtikrinant teisėjų finansinį nepriklausomumą nuo politikų.
Tai tik dalis siūlomų sisteminių pakyčių šalyje (daugiau atspindėta naujos LR Konstitucijos projekte), tačiau ir iš to galima susidaryti vaizdą apie naujai atsiveriančias valstybingumo kultūros kryptis.
