Arūnas Daugėla
Atsižvelgdama į šiuolaikines tendencijas, Lietuvos kariuomenė bene pirmoji pasaulyje sukūrė atskirą kariuomenės rūšį – specialiųjų operacijų pajėgas. Vertėtų žengti dar vieną žingsnį modernios kariuomenės link ir sukurti „informacinio karo“ struktūrą.
„Informaciniai karai“ seniai virto kasdienybe, jų apraiškų galima įžvelgti, pavyzdžiui, jau Kryžiaus karų prieš Lietuvą istorijoje. Kryžiuočiai nemažai dėmesio skyrė lietuvių juodininmui, Lietuvos diplomatinių iniciatyvų žlugdymui bei savo veiksmų pateisinimui. Kaip ryškų „informacinio karo“ epizodą galima vertinti ir „lietuvių ir daugelio rusų karaliaus“ Gedimino laiškus Vakarų miestams.
Šiuolaikiniame pasaulyje „informaciniai karai“ ypač išplito sovietams kuriant pasaulinę komunistinę valstybę (būtent toks tikslas užfiksuotas 1922 m. SSRS steigimo sutartyje ir niekada nebuvo atšauktas). Leninas atkreipė dėmesį į svarbiausią priemonę propagandai – kiną, Stalinas su kitais įkūrė melagingą propagandinį laikraštį „piariniu“ pavadinimu „Pravda“ („Tiesa“). Sovietai, o dabar ir Rusija investuoja nemažas pinigų sumas savo „tiesoms“ propaguoti. Labai rimtai į šį reikalą žiūri Vladimiras Putinas. Pavyzdžiui, laikraščio „Novaja gazeta“ duomenimis, 2002 m. Rusija kosmoso programoms išleido 9,7 mlrd. rublių, karinei reformai 16,5 mlrd., o valstybiniams radijo ir televizijos kanalams – 9,5 mlrd.
2003 m. Rusijos biudžeto eilutes papuošė kiti skaičiai: kosmosui 7,6 mlrd., kariuomenės reformai 15,8 mlrd., o valstybinei elektroninei žiniasklaidai – net 11 mlrd. rublių.
Tikriausiai neatsitiktinai sutapo, kad su V.Putino atėjimu į valdžią interneto platybėse atsirado vadinamoji „brigada“, visu informacinio karo svoriu užgulusi Rusijos (ir ne tik) pokalbių internete svetaines – forumus, kuriuose pasipylė prieš JAV, Vakarus ir Maskvai neįtinkančias šalis nukreipta propaganda. „Brigados“ „internautų“ pasisakymai koordinuoti ir sistemingi, juose plačiai naudojami tie patys štampai, artimai susišaukiantys su oficialių pareigūnų pasisakymais.
Lietuvai, neretai drauge su Latvija ir Estija („Pribaltika“), „brigada“ taip pat išskyrė dėmesio. Pirmiausia, šios šalys piešiamos Jungtinių Valstijų satelitėmis, tarnaitėmis, lendančiomis Vašingtonui be muilo. „Pribaltika turi naują šeimininką – kaip šis liepia, taip ir loja“. Baltijos ir kitų šalių interesai „brigadai“ neegzistuoja – yra tik JAV ir Rusijos interesai. Beje, panašiai elgiasi ir kai kurie lietuvių politikos apžvalgininkai, Lietuvą vertinantys ne kaip informacinio karo subjektą, o kaip objektą, neturintį (ir neva negalintį turėti) nuosavos politinės linijos.
„Brigada“ reabilituoja Staliną, pateisina Baltijos šalių okupaciją arba išvis ją neigia, blokuoja iniciatyvas viešinti NKVD ir KGB nusikaltimus ir netgi aukština šiais represines tarnybas, propaguoja SSRS nostalgiją, Rusijos, kaip „didžiosios deržavos“, idėją, aršiai užsipuola visus, kas laikosi kitos nuomonės, niekina buvusį prezidentą Borisą Jelciną. Bet kuris nesutinkantis su jų teiginiais išvadinamas rusofobu, „dermokratu“, liberalu.
Tai davė vaisių. „Brigadai“ jau pavyko tvirtai įteigti, kad SSRS – tai Rusija, atitinkamai, bet kokie pasisakymai prieš sovietiją vertinami kaip antirusiški. Todėl ir „Bronzinio kario“ perkėlimas į karių kapines daugelio rusų vertintas kaip antirusiškas veiksmas.
Lietuvos žiniasklaida ir apžvalgininkai skiria didelį dėmėsį Rusijai, regis, net per didelį. Vienos viešųjų ryšių bendrovės monitoringo duomenimis, straipsnių skaičius apie Rusiją yra didesnis, nei apie Lenkiją, Baltarusiją ir Estiją kartu sudėjus. Daugiau nei kas dešimtame straipsnyje įvairia politine tematika minima Rusija. Apskritai, nors apie šią šalį Lietuvoje priimta kalbėti tik iš neigiamos pusės, rusiška propaganda ir jos štampai vis tiek prasiskverbė į Lietuvos žiniasklaidą.
Lietuvos „internautų“ komentaruose Kremliaus propaganda gyvuoja jau seniai, ir priešinasi jai tik pavieniai entuziastai. Jau net žurnalistai, reporteriai buvusią Sovietų Sąjungą vadina Rusija, sovietų armiją – rusų kariuomene ir t.t. Tarsi pamirštama, jog būtent bolševikai pražudė milijonus rusų, daugiau nei kas kitas, jog būtent jie sulaužė nugarkaulį valstietijai, supūdė lageriuose rusų inteligentiją, dvasiškius, karininkus. Sovietai buvo imperine internacionaline valstybe. Stalinui rusų tauta faktiškai neegzistavo – ją prisiminė tik tada, kai nacių tankai pasiekė Maskvos prieigas ir didelio pavojaus akivaizdoje ištraukė rusų patriotizmo kortą.
Rusiška arba, kaip galima vadinti tiksliau, Kremliaus propaganda daugeliui lietuvių jau baigia įrodyti, jog Lietuva yra JAV globalinės politikos žaisliukas, nukreiptas prieš Rusiją. Tikriausiai taip purenama dirva nepasitenkinimui šalies naryste NATO. Amerikiečiai pas mus neva daro ką nori ir elgiasi kaip šeimininkai. Labai išaukštinamos Lietuvos nesėkmės, neretai pateikiami melagingi skaičiai apie Lietuvos BVP, skolas, nedarbą, kraipoma bankrutuojančių įmonių statistika ir kt. Lietuvoje viskas tik blogai ir tik todėl, kad ji „loja“ ant Rusijos.
Kenčia nuo Kremliaus propagandos ne tik dabartinė politika. Ypač skriaudžiama Lietuvos istorija, menkinamas patriotizmas, brukamas nepasitikėjimo savimi ir savo valstybe jausmas.
Interneto įtaka visuomenės informavimo sistemoje vis auga. Galima ginčytis, ar reikia kontrveiksmų prieš Kremliaus propagandą, mano manymu, reikia. Saugumiečiai ir iš politikos verslą Kremliuje darantys veikėjai gana liguistai priima kritiką ir propagandą pavertė vos ne svarbiausiu savo ginklu, antruoju po energetikos resursų. Propaganda net svarbiau už ginkluotąsias pajėgas. Galima sakyti, Kremlius ir laikosi ant naftos ir dujų vamzdžio bei propagandos, nes gerai žino, jog „smegenų plovimas“ taip pat yra efektyvus ginklas.
2009-02-25
