Kai sieloj šėtonas
– Užvaldo tamsa
Ir Vėlinės jiems –
– „helovinas“
Čia pat oligarcho
palocius erdvius
Pašventina metropolitas
Apsidairykime… Viskame, kas mus supa, viskame – ką turime brangaus, ką išgyvenome, būta sudėtingos tikrovės, įvairiaspalvių sąsajų bei priešingybių. „Matau tik baltą ir juodą“, – sušuks dogmatikas ir nueis aklavietėn vedančiu keliu.
„Matau daugybės spalvų margumyną, tačiau kiekviename jo atspalvyje tarpusavy grumiasi tik dvi spalvos!“ – tars tie, su kuriais tikrai galima drąsiai tęsti kovinį žygį.
Apie dvi spalvas – tamsos jėgas ir šviesos galią dar pakalbėsime. O matyti įvairias spalvas bei atspalvius būtina! Nes tada suvoksime, kad tik maža dalis klausimų gali sulaukti greitų ir aiškių atsakymų. Didžioji gi dauguma klausimų kyla tik tam, kad pavirstų kitais, judėjimą pirmyn skatinančiais klausimais. Ir tas, kuriam ‚viskas aišku“, labiau primena pesimistą, net ciniką, negu žmogų, siekiantį pažangos įsigalėjimo.
Esu materialistinių pažiūrų. Tačiau gerbiu nuoširdžiai tikinčių žmonių įsitikinimus. Tuo tarpu aš prieš bet kokį fanatizmą, t.y. prieš tą klykauti gebantį virusą, paverčiantį kad ir kilniausius idealus griaunamąja jėga.
Man niekad nebuvo priimtinas buldozerinis ateizmas. Tai irgi viena iš dogmatizmo apraiškų, prisidėjusi prie ištisų tautų istorinio, kultūrinio, dvasinio paveldo griovimo. O juk iš čia išplaukia, kad ir pas mus, čia ir dabar – visu pajėgumu sukasi to buldozerio smagračiai. Nes įnirtingai griaunamos tautos istorinės vertybės, pakeičiant jas besibraunančiomis iš svetur. To nereikia įrodinėti – tai kasdien matome, kai apsidairome. Tik pridursime – niekas taip intensyviai negriauna tautų savitumo. Tautos dvasinį paveldą, kaip transnacionalinis kapitalas, vis labiau siekiantis globalizuoti geopolitinę erdvę.
Apie tikėjimą ir jo suvaržymus. Pasvarstykime, regis, niekieno dar nepaliestą klausimą – o kada buvo labiau varžomas tikėjimas – tarybiniais metais (kaip visur teigiama) ar dabar?
Taip, anais laikais visko būdavo. Tačiau – aidėjo bažnyčių varpai. Per atlaidus garsiakalbiai paskleisdavo kunigų sakomus pamokslus. Ir, jei dvasininkas kalbėjo tik tikėjimo (anot jų – sielovados) klausimais, jis tikrai nebuvo persekiojamas.
O ką turime dabar, kai daugelis anuometinio buldozerinio ateizmo vykdytojų… suklupo prie altoriaus? Kai kunigas, pažeisdamas Dievo Įsakymą „nesakyk netiesos“, iš sakyklos liaupsina susikompromitavusį policijos generalinį komisarą? Nuoširdžiai tikintieji krikščionys nejaukiai pasijaučia Dievo (?) namuose. Nes netiki, kad čia visi tampa lygūs. Nesutinka, kad šėtono sekėjai, atėję į šiuos namus, tampa angeliukais.
Daugelis tikinčiųjų negali suprasti, kodėl kunigai šventina oligarchų rūmus, bankus, o bažnyčios hierarchai kaunasi dėl žemės ir pastatų grąžinimo.
Pažvelkime Evangelijon…Nenagrinėdami bergždžio ir visiškai beprasmio klausimo – ar yra Dievas, pripažinkime, jog Šventasis Raštas yra žmonijos kultūrinio ir dvasinio paveldo dalis.
Evangelijoj Kristus moko, jog tik atidavęs savo turtus neturtingiems gali sekti paskui Jį. „Veikiau kupranugaris prasmuks pro adatos ąselę, negu turtingasis pateks Dangaus Karalystėn…
Negalite tarnauti dviems viešpačiams – negalite tarnauti Dievui ir Mamonai (pinigams)“.
Nūdien iš sakyklų skleidžiama politinė agitacija ryškiai išstumia tikėjimo tiesas. Tuo tarpu, anot Evangelijos – „Mano karalystė ne nuo šio pasaulio“.
Vakarykščiai ateizmo šaukliai pozuoja prieš televizijos kameras suklupę prieš altorių… O juk Kristus dar anuomet išvijo fariziejus iš Šventyklos!
Kai kunigas šventina oligarchų palocius bei geležines geldas (šarvuotus limuzinus) – dar ir dar kartą atgimsta taiklūs Vytauto Montvilos žodžiai –
Ponas klebonas
Visų priešaky
Kryžius ant kaklo
O velnias širdy
Miestų gatvėmis šlitinėja įvairių užsienio valstybėse susikūrusių sektų vanagai, viliodami į jas žmones. Visuomenės socialinė bei dvasinė būklė sukuria šiai veiklai palankią dirvą.
Vėlinės – prasminga Mirusiųjų pagerbimo diena, vis dažniau sugretinama su „heroinu“. „Helovinas“ – JAV atsiradusi ir pasauliui įbrukta šėtono pagerbimo naktis (minima paskutiniąją spalio naktį). Tamsą šlovinančių jėgų puota. Trumpiau tariant – velniava.
Normalioje valstybėje, saugančioje savo kultūrinį ir dvasinį palikimą, tokių puotų rengėjams būtų greitai nurodyta jų vieta. O kaip pas mus, Lietuvoje? Kasmet po lapkričio pirmosios laikraščiuose apstu „helovino“ orgijų (atseit, jaunimo pamėgtų!) aprašymų. Ypač gardžiuojamasi nešvankiomis scenomis, tą naktį vykstančiomis kone visuose didmiesčių klubuose. Kuo bjauriau, tuo smagiau… Orgijoms reikia kvaišalų ir reginių. O velniava – ji ir yra velniava!
Tad palikime kiekvienam pačiam spręsti – ar tada, ar nūdien labiau varžomi nuoširdžiai tikinčiųjų žmonių jausmai? Ir kas didesnis tikėjimo priešas – ar ateizmas, ar šėtoniškoji velniava? Atviras klausimas – kelrodė mąstymo tąsai…
Velniava klesti. Tikrai yra kam mėgautis tamsos karalystės rengiamomis puotomis. Ir apstu skiepijančių jų dvasią.
Melu ir cinizmu persmelktos mūsų televizijų laidos. Nepaliaujamai kuriami įvairūs „šou“, viliojantys reginių trokštančią minią. Dažno žmogaus šių „dvasios kvaišalų“ apsvaigintoji sąmonė jau nesugeba matyti tos tikrovės, kuri yra jam primetama. Toks žmogus, negalėdamas orientuotis tikrovėje, nepriims jokių esminių sprendimų.
Nevardinsiu šių „telešou“ vedėjų vardų (dažnai aktyvių konservatorių ir kitų klounų partijų veikėjų. Nes… ir taip pykina nuo jų. Bet… kai nenuilstami lietuvių kalbos darkytojai iš „Dviračio žynių“ (Valstybinės kalbos įstatymas jiems negalioja) tyčiojasi iš pažangių, Lietuvos žmonėms ištikimų, savo žemę karštai mylinčių žmonių – dar kartą prisimenu „helovino“ pagrindinį akcentą – satanistai jau šiandien ir kasdien tiki galutine tamsos karalystės pergale. Jiems svetima suvokti, jog vis vien nugalės Šviesa, o jie sulauks atpildo. Tik… tai bus tikrai ne danguje. O žemėje.
Kaip jau minėjau, šėtono garbinimo kultas atsirado JAV. 1966-aisiais metais amerikietis Sandoris La-Vejus įkūrė vadinamąją šėtono bažnyčią… JAV ir D.Britanija jau pripažino satanizmą ir jį įteisino.
O iš kur dar gali sklisti visokio plauko velniava – čia pat paklaus skaitytojas be jokio nusistebėjimo gaidelės balse… Tikrai – JAV visuomenė neturi jokio tautinio savitumo. Savo šalies materialinę gerovę jankiai užtikrina išnaudodami neišsivysčiusias šalis, neleisdami joms vystytis. Intelekto potencialą vėlgi importuoja iš kitų kraštų (pačių amerikiečių mokyklos kone žemiausio lygio pasaulyje).
JAV teritorijoje jau daugiau kaip 120 metų nevyko karo veiksmų. Tačiau "gėrio imperija" (anot R.Reigano, 1983-aisiais pakrikštijusio TSRS „blogio imperija“) nuolat diktavo sąlygas kitoms šalims, nepaisydama priemonių. Jas visada pateisindavo tikslas – „demokratijos“ eksportas. O iš tikrųjų – rinkų bei įtakos sferų užvaldymas. Diktatą lydėjo ir tebelydi karo veiksmai. Ir įvairių bedvasių, kitų tautų sąmonę žalojančių kultų bei „papročių“ eksportavimas. „Taip darysime, nes taip yra Amerikoje“ – vis dažniau girdime iš tų, kuriems Vėlinės – „helovinas“.
„Negalite tarnauti dviems viešpačiams“ – skaitome Naujajame Testamente. O perskaitę, susimąstome – o kur link veda dvigubų standartų klasta? Tačiau jie taikomi, reiškia, kai kam reikalingi!
Neseniai Lietuvos Seimas išleido įstatymą, draudžiantį naudoti tarybinę simboliką. Tiesa – tik masinio žmonių susibūrimo vietose („tarybinės“ dešrelės parduotuvių lentynose gali būti ramios). Bet… kam reikėjo išleisti šį įstatymą dabar, praėjus 17-ai metų po 1991-ųjų rugpjūčio? Per tuos 17 metų Lietuvoje nebuvo nė vieno mitingo ar piketo, kuomet atsirastų drąsuolis, nešinas raudonąja vėliava (tokiam atsiradus, „straipsnis“ jam būtų pritaikytas tuoj pat).
Tai kam prireikė?
Priežastis aiški kiekvienam, nors paviršutiniškai susipažinusiam su politinėmis technologijomis. Artėja rinkimai į Seimą. Juk reikėjo sukelti ažiotažą, eilinį informacinį „sprogimą“ santykiuose su Rusija. Kad paskui suklyktų – mus puola! Mes ir tik mes apginsime jus! Ir dar kartą vidaus priešų kur nors po lova paieškoti…
Ir čia dvigubi standartai! Taip, istorija nevienareikšmė. Buvo visko. Bet… ar tai tarybinis lėktuvas numetė atominę bombą ant Hirosimos? O dešimtys tūkstančių žmonių, žūstančių nuo „gėrio imperijos“ kariaunos veiksmų Irake, Afganistane?
Neteko girdėti, kad kas siūlytų uždrausti JAV simboliką. Neteko matyti piketų prie JAV ar kitų ambasadų, kai buvo bombarduojami Jugoslavijos miestai. Lig šiol siunčiami Lietuvos kariai JAV karinėms geopolitinėms misijoms.
Spaudžiant prezidentui V.Adamkui, Seimas paniškos skubos tvarka pripažino Kosovo nepriklausomybę. O štai Pietų Osetijos nepriklausomybės klausimas – tabu. Siekiantieji šios nepriklausomybės esą „separatistai“. Ir čia atvykstame į šių metų rugpjūčio pradžią…
Piketai prie RF ambasados. Protestai „prieš Rusijos agresiją“. „Rusijos tankai juda link Tbilisio!..“ „Šalin rankas nuo Gruzijos!“. „Gruzija – mes su tavim!“. Dar negana aukų, sudėtų ant šėtono aukuro?
Viena moteriškė, pasirašiusi „protestą prieš Rusiją“ (tai ji taip sakė) toliau aiškino savo pažįstamai – štai Rusija užpuolė Osetiją, paskui Gruziją… „Girdžiu aidint varpus, bet bažnyčios nerandu“, kaip sakoma…
Dėl pačių įvykių. Pietų Osetija, faktiškai prieš beveik du dešimtmečius pasiskelbusi nepriklausomybę (nuo Gruzijos) – jau 18 metų, nuo pirmojo Gruzijos prezidento Z.Gamsachurdijos valdymo laikotarpio, patiria tikrąjį genocidą. Gruzijos karo veiksmai prieš Pietų Osetiją buvo kiek aprimę (bet įtampa neatslūgo nei vienai dienai), šalį valdant E.Ševardnadzei. Gruzijos vadžia nuolat didino karines išlaidas, toliau skurdindama savo šalies žmones. Augino militaristinį potencialą. Pirko iš pradžių tarybinės gamybos ginkluotę (ja skubėjo atsikratyti kai kurios buvusios socialistinės šalys, ketinusios stoti į NATO), o pastaruoju metu, valdant M.Saakašviliui – daugiausia iš Ukrainos ir JAV.
Prieš kalbant apie agresiją, būtina atsakyti į paprastą klausimą – o kas pradėjo karo veiksmus? Juk tai Gruzijos prezidento įsakymu buvo praktiškai su žeme sulygintos kelios Pietų Osetijos gyvenvietės.
Cchvinvalis (Pietų Osetijos sostinė) buvo apšaudomas iš visų rūšių ginklų. Žuvo tūkstančiai taikių gyventojų. Šimtai žmonių tapo pabėgėliais…
Ir dar. M.Saakašvilis – proamerikietiškas lyderis. JAV geopolitinė linija regione aiški. Gruzijos prezidento diktatoriškam režimui stiprinti ir augančiai opozicijai slopinti reikia sukrėtimų. Ir aukų (vėl!). Juk – „baugink svetimais, kad savus ponus mylėtų“. Štai tokia šėtoniška grandinėlė…
Apžvelgę karštųjų taškų įvykius ir suvokę (skirtingai nuo mūsų valdančiųjų), kad turime daug rūpesčių „savo kieme“, grįžkime į Lietuvą. Nes būtent čia ir dabar mums svarbiausia matyti, kaip kaunasi Tamsa ir Šviesa. Ir patiems įsijungti į kovą.
Esu tolimas nuo mistikos. Palieku ją tiems, kas per tuos tamsos karalystės metus ją pamėgo ir kas smegenis kitiems. Aš gi, kalbėdamas apie velniavą, apie juodąsias šmėklas, žvelgiu į jas… iš kitos barikados pusės! O iš čia, patikėkite, labai gerai matyt!
Mačiau, kaip per vieną mėnesį (!) iš keturių aukštų parduotuvės, sugriovus ją beveik iki pamatų ir vėl atstačius, išdygo blizgančiomis sienomis ir stiklais „kazino“. Tuo pat metu žiniasklaida kelias dienas rašė apie neregėtą pasiekimą – keliolikoje mokyklų pagaliau pakeisti langai!
Mačiau nemaža bankrutavusių gamyklų, jų darbininkus, likusius be darbo ir atlyginimų. Kai tuo tarpu, iškirtęs nuostabią giraitę, statėsi sau pilį oligarchas.
Daug kas matyt iš mano pasirinktos barikados pusės. Ateikite, ir jūs regėsite! Štai ir dabar matau išsišiepusį poną (jie kol kas šypsosi. Ir girdžiu – „nedrįskite skaičiuoti mano turtų ir pinigų! Ką noriu – tą ir darau su jais…“!
„Čia jų, jų, juuų! – tuoj pat sustaugia ruja klapčiukų, pardavusių sielą šėtonui – būkime tolerantiški, neskaičiuokime!“
Ne, čia ne „jų“! Čia viskas mūsų! Mes skaičiuosime! Mes… ir „juos“ suskaičiuosime! Nes „jų“ tiek nedaug, lyginant su mumis, susitelkusiais ties barikada.
Barikada… Skiriamoji riba. Tarp mus telkiančios šviesos ir vis dar neketinančios trauktis tamsos. Tarp visko, kas yra šviesaus bei pažangaus ir šėtoniškų griaunamų galių. Tarp ištikimybės ir išdavystės. Meilės ir neapykantos…
Būdami ties barikada, suvokiame, jog yra tiedvi jos pusės. Ir tik du pasirinkimai. Todėl ir kiekviename spalvų margumyne tarpusavy grumiasi tik dvi spalvos. Todėl ir kova neišvengiama!
Ir kiekvienas šiandien apsispręskime. Apsisprendimas – jau pergalė! Nes tvirtai apsisprendę, mes atlaikysime! Ir viskas, kas mums brangu ir šventa, prisikels nenugalimąja tvirtove. Jis prisikels, kad skelbtų kovos tąsą.
O pabaigos troškimas – senatvės požymis.
Visa tai, kas savo esme ir turiniu yra velniava – tėra tik šėlstanti šmėkla. Ji jau agonijoje. Ji pasmerkta!
Džiaukis, širdie, pasiryžusi Kovai!
Aurimas Mozūraitis
2008-09-08
