Valdančiosios partijos suvažiavimas, likus vos daugiau nei metams iki rinkimų, – svarbus įvykis. Tačiau komentarų viešojoje erdvėje pasirodė daug mažiau nei po Prezidentės metinio pranešimo. Kodėl?
Galbūt tai logiška. Norintys matyti aiškesnį permainų TS-LKD vaizdą, turi vertinti ne tiek patį suvažiavimą, kiek situaciją partijoje apskritai. Tik iš tokio taško pažvelgus, tenka pripažinti, kad pastaruoju metu įvyko reikšmingų poslinkių.
Be jokios abejonės, rimčiausias TS-LKD, o galbūt ir visos politinės sistemos atsigavimo ženklas buvo demokratiški partijos pirmininko rinkimai. Pirmą kartą matėme ir idėjų kovą, ir aktyvų paprastų partijos narių dalyvavimą. Suvažiavimas tik patvirtino rezultatus ir sudarė sąlygas Andriui Kubiliui suformuoti solidų pavaduotojų korpusą.
Irena Degutienė liko pirmąją pavaduotoja. Tai slopina kalbas apie demokratijos pabaigą ir galimą skilimą. Teigiamas faktorius yra ir tai, kad atotrūkis tarp abiejų konkurentų buvo nedidelis. Seimo pirmininkės priminimas premjerui jo pažado ir toliau skatinti demokratiją bus sunkiai atremiamas.
Partijoje yra ir trečias labai stiprus, nors daugiau moralinės nei funkcinės galios centras – Vytautas Lansbergis. Šiuo metu jo veikla tampa ypatingai/ypač pozityvi ir gali tapti net lemiama. Emocinga garbės pirmininko kalba buvo labiausiai įsimenanti.
Teigiamai reikia vertinti ir dviejų idėjinių sparnų atsiradimą. Tai funkcinių lyderių kovą verčia ne grupuočių, o požiūrių varžybomis. Ši konkurencija skatins idėjinę kūrybą ir neleis įsivyrauti neturintiems ko pasakyti rėksniams.
Todėl išvada būtų tokia. Mūsų politinėje sistemoje atsirado šiokia tokia prošvaistė. Dėl unikalios trijų galios centrų konsteliacijos kuriasi partija, turinti realią galimybę tapti iš tikrųjų demokratine politine jėga.
Žinoma, tai dar tik galimybė. Ji atsirado ne sąmoningai, o savaime susiklosčius tinkamoms aplinkybėms. Tačiau praeityje vis dar įstrigusiai mūsų valstybei tai jau labai daug.
Ar pavyks šia galimybe pasinaudoti? Sunkus klausimas. Tad po tokios optimistinės įžangos pats laikas pereiti prie galimų grėsmių.
Pradėkime nuo pačios mažiausios. Sekmadienį įvykęs galutinis tautininkų frakcijos apsisprendimas trauktis iš TS-LKD ir atkurti savo partiją nėra jokia tragedija. Šis žingsnis gali net išeiti į naudą visiems. Tiesiog atsiras daugiau aiškumo.
Kas yra tautininkai? Jeigu svarbiausia jų vertybė – patriotizmas, tai iš TS-LKD jie nieko neatėmė ir neišsinešė. Patriotizmas tiek konservatoriams, tiek krikdemams visada buvo esminė tapatybės dalis. Kitas dalykas, ar pragmatikai visada tai pripažįsta.
Jeigu tautininkai save supranta, kaip kraštutinius nacionalistus, jų pasitraukimas netgi pozityvus. Seno raugo nacionalizmas sunkiai rado vietą dviejų partijos sparnų – krikdemiško (konservatyvaus) ir liberaliojo – vertybių sklaidoje.
Dėl aiškumo šioje vietoje būtina apibrėžti krikščioniškosios demokratijos ir konservatizmo santykį. Svarbu suprasti, kad šios vertybių sistemos neturi esminių skirtumų, o tik vietinius niuansus. Todėl siekis griežčiau atskirti konservatizmą nuo krikščioniškosios demokratijos yra viena didžiausių grėsmių TS-LKD tapatybei.
Visi bandymai ieškoti kokio nors teorinio pagrindo yra dirbtiniai. Tai tik ankstesnio dviejų partijų susijungimo liekana, kuri nebuvo laiku pašalinta. Nenormalu, kai jungtinėje politinėje jėgoje ilgai išlieka frakcijos, kurios veikia ne tiek vertybiniu, kiek grupinio intereso pagrindu.
Dar nenormaliau atrodo siūlymai kurti konservatorių frakciją, kuri jungtų „senuosius“ konservatorius. Kuo jie skiriasi nuo krikdemų ir „naujųjų“ konservatorių, išskyrus jų stažą partijoje, niekas negali pasakyti. Gal jie labiau liberalūs? Tada reikėtų taip ir apsibrėžti.
Todėl dabar pats laikas naikinti senąsias tik dėl partijų jungimosi atsiradusias struktūras, o jų vietoje plėtoti tikrai vertybinius sparnus. Šio proceso organizavimo sėkmė didele dalimi lems partijos tapatybės aiškumą ir sveiką demokratijos plėtrą.
Kita grėsmė – konservatyvaus (krikdemiško) ir liberalaus, kartais net libertariško sparno atotrūkis. Tai jau pavojinga ne tik partiniu, bet ir visos valstybės požiūriu. Libertarizmas buvo paėmęs viršų per vadinamąją naktinę mokesčių reformą. Laimė, klaidos po to buvo pripažintos.
Dar daugiau. Prieš partijos pirmininko rinkimus pats A. Kubilius netikėtai žengė kelis žingsnius nuo liberaliojo partijos sparno vertybinio centro link. Jam į pagalbą netrukus atėjo Mantas Adomėnas, išdėstęs labai krikdemišką partijos ateities viziją, nors ji ir buvo pavadinta konservatyvia. Ar tai tik rinkiminės vilionės, netrukus pamatysime.
Bet kokiu atveju TS-LKD turi geras perspektyvas tik eidama klasikiniu centro-dešinės partijų keliu. Dešinysis libertarizmas tinka JAV neokonams respublikonų partijoje, tačiau Europoje jis paliekamas mažesnėms liberalų partijoms. Kova dėl centro iki šiol buvo silpniausia A. Kubiliaus vieta. Dabar atsiranda požymių, kad iš to jau pasimokyta.
Čia vėl būtina grįžti prie V. Lansbergio kalbos, kurią netgi galime vadinti etapine. Kovingumu garsėjantis politikas ir šįkart griebė iki paties geluonies, tačiau kartu pasisakė už vienintelį teisingą vidurio kelią. Tarp socialistų ir liberalų – kas gali būti aiškiau?
Štai tokio paprasto partinės tapatybės konstravimo ir reikia partijai, kuri dar neprarado galimybių prikelti Lietuvą naujam gyvenimui. Ir žinoma – reikia politinės aistros. Reikia žadinančių žodžių. Galbūt tokių, kuriais savo kalbą ir baigė laisvės kovų mohikanas:
„Mačiau, kad ir mūsų jaunimas ketina eiti į visuomenę, visus kviesdamas tartis. Gal tegu paima šią svarbiausią temą: „Neapleisk Lietuvos“. Tad pagalvok, partija ir sąjunga, prie kurios gimimo esu prisidėjęs: ar eisi kartu ir telksi lyderystei, ar imsiesi ko nors panašaus, ar ko kito, ar nieko; ar ir toliau plauksi kaip tave kažkas neša? Manau, tebesame atsakingi dėl to, kas vyksta ir įvyks su Lietuva. Per mažai padarę, kad ji išliktų, Paskutiniame teisme neišsiteisinsime.“
Gyvai politinei jėgai reikia tokio nesumeluoto etoso. Reikia sparnų. Ir širdies.
Ir, žinoma, – jaunimo, kuris ateitų ne dėl karjeros, o dėl Lietuvos. Ateitų todėl, kad kitaip belieka tik išeiti. Išvažiuoti ten, kur geriau.
