Mielas dienorašti,
Matyt iš pervargimo pamiršau paminėti dar kelis labai svarbius dalykus. Kai galutinai supratau, jog generalisimo kėdė – tai visokiausių partinių, politinių reikalų reikaliuko tvarkymo erdvė, aktyviai įsijungiau į šią veiklą.
Aišku, atvažiavau aš į tą sostinę tai vedamas kilnių tikslų – prisipažinsiu, buvau nusiteikęs dirbti ir Tėvynei, ir jos žmonėms. Bet prokuroro prigimtis yra prokuroro prigimtis – mes gi dirbame specifiškai: kur nenorime žiūrėti – nežiūrime, ko nenorime girdėti – negirdime. Kai kiek „apsitryniau“, ir aš nustojau girdėti ir matyti.
Na, yra tokia sena problema – dokumentų klastojimas. Ji veši ir visuose Lietuvos teismuose, tik retai kas kreipiasi. Neseniai kreiptasi dėl klastotų teismų dokumentų – ir ne vienoje byloje. Tai ir kyla klausimas – ar tirti, ar geriau „sutvarkyti“ reikalą, kad teisėjas liktų savo vietoje. Na, pavyzdžiui, yra tokia labai uoli Kauno apygardos teismo teisėja Rūta Palubinskaitė – bet ji yra nepajudinama. Pradėčiau aš dabar ją judinti – užsitraukčiau viso teisėjų klano nemalonę. Jai gi atiduotos nagrinėti visos žemės bylos, visos stambios, milijoninės bylos. Turbūt yra labai stiprus „stogas“. Galiu judinti tik tuos, kuriems „nuvažiavęs stogas“, jeigu juokais tariant.
O teisėjas A.Markevičius? Na nėra ten tvarkoje su jo nagrinėtomis bylomis – taigi ir aš mačiau tuos protokolus savo akimis, buvo man atvežę dar prieš gerus pusę metų. Pripažinau, jog taip nei nutartys, nei protokolai nėra rašomi, jog čia būtina tirti. Bet, iš kitos pusės, kaip į mane žiūrės tas pats G.Kryževičius, jeigu aš imsiuosi veiksmų prieš Markevičių? Markevičius, tiesa, ir pastato aukščio nesugeba suskaičiuoti – teismo sprendimuose susitraukia jo akyse pastatai nuo 9 iki 4,9 metrų. Kaip nesusitrauks, jeigu pastatas stovi tiesiai po vieno ministro langais, ir jis „nemato“, jog jo gimtajame kaime klesti nelegali statyba. Todėl toje byloje, kur buvo akivaizdžiai klastojama, irgi turėjo būti kokie nors ne teisiniai faktoriai – o pavyzdžiui, politiniai. Aš į politiką oficialiai nesikišu – todėl nieko ir netirsiu, ir jokios išvados dėl teisėjų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn nerašysiu.
Na dar mane vis bando išjudinti su ta šiluma. Nieko netirsiu, tikrai. Pasakyta ir bus padaryta. Prioritetai yra aiškūs.
Pedofilijos byla? Ten yra įpainiotas teisėjas. Teisėjai – neliečiami, net po mirties. Jie – kaip šventieji, negi kėsinsiuosi į jų aureoles? Nesvarbu, jog nušautas teisėjas turėjo netgi 9, o kalbama, kad ir daugiau telefono kortelių. Kad begalė telefono išklotinių dingo iš bylos. Kad kai kurie apklausų protokolai išimti, o „liudytojos“ trukdymas mažametės apklausai Kauno miesto apylinkės prokuratūros netraktuojamas nusikaltimu – nes, pasirodo, galima įsiveržti vidury apklausos ikiteisminiame tyrime ir rėkti: “tik nieko nepasakok“.
Galima bendrininkauti vykdant pedofiliją ir nebūti laikomam nusikaltimo bendrininku – nors nusikaltimas vyko su „liudytojos“ žinia. Mes ją saugome, kad jos visokios violetinės minios nesudraskytų. Nereikia atsakyti nė į vieną pedofilijos bylos klausimą, nes, pradėjus klausimų paiešką, paaiškėtų, jog ir „Kauno įvykių“ vietos nebuvo tinkamai apžiūrėtos, jog, pavyzdžiui, teisėjo mirties valanda nenustatyta, o jis sugebėjo mašiną vairuoti sėdėdamas keleivio sėdynėje ir turbūt jau miręs. Todėl tą pedofilijos bylą ir reikia išmesti į šiukšlių dėžę, nes nereikia tirti ir „Kauno įvykių“ bylos. Kaip ir prigėrimų Mariose, ir balutėje Alytaus rajone.
Mūsų prokuratūros įnirtingai dirba, jog visos šios bylos būtų numarintos, ir aš nematau čia nieko blogo – stengiamasi dėl visuomenės saugumo. Ko čia tą visuomenę audrinti ir aiškinti tikrąsias Švedijos ekspertų išvadas? A.Mažeika, va, „pristatė“ tas išvadas, gerokai painterpretuodamas, bet iš karto pasitraukė iš tarnybos, nes kažkuri „chebrytė“, visiškai nesuderinusi su manimi, jam turbūt ir pasakė, jog taip daryti – pristatyti ekspertų išvadas, jog esą jos visiškai atitinka Lietuvos ekspertų kliedesius (mirė be smurto žymių, paspringimas skrandžio turiniu ir panašiai), negalima. O gaila – buvo labai geras prokuroras. Šitaip uoliai dirbo, ir šitaip uoliai atmetinėjo prašymus, taip gerai surašinėjo nutarimus atsiakyti tą, atsisakyti aną…
Kartais, mielas dienorašti, aš pagalvoju, ar tik neteks man kaip Tomui grįžti prie suskilusios geldos į savo gimtąją prokuratūrą? Bet dabar tos minties aš sau neprisileidžiu, nes aš ojojoji – esu generalisimas, aš esu labai svarbi figūra, jau tą pajutau iki pat kojų pirštų galiukų. Esu toks svarbus, ir ko man trauktis. Nesitrauksiu. Geriau jau ta, kuri mane paskyrė, traukiasi – geriau prisidėsiu prie „chebros“, kuri bando ją išjudinti. Geriau jau taip.
Aš pagaliau prisitaikiau. Įsitryniau. Pagaliau aš „savas“. Dabar manęs jau nebeverčia niekas. Aš jiems dirbu, jie – man: kiek nori, ir kiek gali. Aš nesikišu į jų bylas, jie nesikiša į mano laisvalaikio veiklą, į mano akcijas. Man taip gyventi žymiai ramiau, mielas dienorašti…“
