Per televiziją rodė jaunuolį, kuris tvirtai pareiškė, kad geriau mokės baudas, bet neis tarnauti Lietuvos kariuomenėje, nes tarnyba (tik 9 mėnesiai!) yra kliūtis jo asmeniniams tikslams. Jis jau turi bakalauro laipsnį, paėmęs paskolą mokėti už automobilį ir butą.
Ar verta rodyti per televiziją tokius demoralizuojančius jaunimą atvejus. Ir kitiems toks jaunuolis gali būti blogas savanaudiškumo, įžūlaus gėdingo egoizmo pavyzdys. Nesunku rasti pritemptų priežasčių, dėl kurių nenorima tarnauti kariuomenėje. Jeigu tas jaunuolis nenori tarnauti taikos metu, tai ko gali iš jo tikėtis, jeigu būtų karo metas? Tikriausia pirmas spruktų į užsienį. O jūs čia likę žinokitės. Pagal apklausą tik kas antras jaunuolis gintų su ginklu valstybę, o iškilus pavojui jų skaičius galimai dar sumažėtų.
Palyginkim su Izraeliu. Ten moterys kariuomenėje tarnauja 2 metus vyrai – 3. Ir visi šventai vykdo savo pareigą. Tokie atvejai kaip su tuo mūsų jaunuoliu neįsivaizduojami.
Šis atvejis parodo, kad palyginus su izraeliečiais mūsų visuomenės pilietiškumo, patriotizmo lygmuo yra abejotinas. Mums toli iki tarpukario patriotinės visuomenės ir mokyklos. Tų laikų jaunoji karta (virš 20 tūkst. laisvės kovotojų, tiek karių buvo prieškario Lietuvos kariuomenėje) paaukojo save kovai prieš sovietinę okupaciją, už Nepriklausomą Lietuvos valstybę, kurią dabar turime.
Nuo pat Nepriklausomybės pradžios mes tremtiniai reikalavome stiprinti patriotinį ugdymą mokyklose, daugiau pamokų skirti pokario didvyriškam ginkluotam pasipriešinimui, kuris neturi analogų Vakarų Europos šalyse, nes truko apie dešimtmetį (yra neprilygstamas vadovėlis – Nijolės Gaškaitės „Pasipriešinimo istorija 1944-1953“).
Mūsų kariuomenės vadai teigia, kad sunku su tais šauktiniais, kurie ateina be noro tarnauti. Jie neturi patriotinio, pilietinio nusiteikimo. Jo neišugdė mokykla ir visuomenė, neišugdė radijas, televizija ir spauda. Dažnos televizijos laidos yra beprasmiškai menko, pigiai pramoginio lygio.
Deja, valdžios subiurokratėjimas yra aršus priešas žmonių iniciatyvoms. Gali būti geriausi, logiškiausi pasiūlymai (įsitikinom) Vyriausybės, Seimo atstovai niekad jų nepripažins, jie visuomet jaučiasi teisuoliais. Ir nėra įstaigos, o ji būtų labai reikalinga, kuri stovėtų tarp biurokratų ir žmogaus ir gintų gerus, logiškus piliečių pasiūlymus. Paimkim, kad ir atvejį su tuo nenorinčiu tarnauti Lietuvos kariuomenėje jaunuoliu. Ar valdžios aukšti pareigūnai, valdininkai pripažins, kai mes tremtiniai teigiame, kad priežastis nenoro tarnauti – menkas pilietinio, patriotinio ugdymo lygmuo.
Prieš 7 metus kreipėmės į Krašto Apsaugos ministeriją su pasiūlymu patobulinti vyresniųjų klasių moksleivių pilietinį, patriotinį ir karinį parengimą. Siūlėme grąžinti į mokyklas karinį parengimą vyresniosioms klasėms ( dabartinės gimnazijos III – IV klasės). Bet jis turi būti kitoks, negu tas kuris buvo anksčiau, kai buvo vienas karinio parengimo mokytojas. Įsivaizduokim, į gimnaziją atvyksta kariškių autobusas veža vieną klasę į poligoną. Ten gimnazistai šaudo į taikinį iš įvairių ginklų, mokosi ginklą išardyti ir sudėti, išsikasti apkasą ir pan.
Šis gimnazistų amžius (17-18 m.) labai tinkamas kariniam, kartu ir patriotiniam parengimui, nes jiems tai (tos išvykos, šaudymai į taikinį) įdomu. Jie dar neturi šeimos, nerūpi darbinės, profesinės ir finansinės problemos ir pan. Išmokti šaudyti galima greitai, bet pilietinis, patriotinis ugdymas – tai gan ilgas veiksmas, todėl trunkantis 2 metus bendravimas su kariškiais labai tam pasitarnautų.
Beje, Rusijos ir Baltarusijos mokyklose yra karinis parengimas, kodėl mes turėtume atsilikti? Moksleivis – tai ne kareivis, jam nereikia algos, maisto, uniformos, batų, kareivinių. Todėl toks moksleivių karinis parengimas finansiškai labai apsimokėtų.
Panašiai veikia Lietuvos Šaulių sąjunga. Deja, ji negali apimti visų moksleivių ir negali organizuoti tokio lygio karinio parengimo kokį organizuoja kariškiai profesionalai. Šaulių sąjunga daugiau dėmesio skiria jaunesniems moksleiviams ir vyresnio amžiaus šauliams. Karinis parengimas gimnazijoje ir Šaulių sąjungos veikimas papildytų vienas kitą. Beje, tokia sutartinė veikla galimai leistų sutrumpinti tarnavimo Lietuvos kariuomenėje laiką iki pusės metų (toks pasiūlymas buvo).
1941 m. tremtinys
Algimantas Lelešius
