„Jei manote, kad serga tik žmonės ar gyvūnai, klystate, augalai ar medžiai taip pat suserga…
Kiekvienas gyvas organizmas kokiu nors metu patiria ligą, ir visuomenės bei tautos čia jokia išimtis. Jei organizmas sveikas, jis tuojau pat reaguoja į grėsmę, bet jei organizmas apsnūdęs, silpnas ar jau serga, tuomet „naujasis gyventojas” netruks pribaigti pagrindinį organizmą”.
„O mašinos neserga, jos sutrinka ar sugenda, taigi, kadangi lietuvių tauta ir visuomenė nėra mašina, teisinga teigti, kad Lietuva gali susirgti ar nesusirgti.”
„Niekas, joks daiktas nesmunka ir nepakyla be priežasties, visuomet yra kas nors išorėje ar viduje, ar abiejose pusėse, kas sukelia smukimą ar pakilimą.”
Kiekvienas gyvas organizmas turi du pasirinkimus: augti ir vystytis arba neišvengiamai mirti. Reprodukcija yra natūralus procesas, kuriuo kiekvienas gyvas, sveikas ir nepažeistas organizmas siekia gausėti, plėstis, daugintis. Pagrindinis gyvo organizmo požymis yra augimas, plėtra. Jei organizmas nesireprodukuoja, sustingsta ir netrukus išnyksta, bet jei jis „sveikas”, tuomet plėsis ir dauginsis.
Reprodukcija – ne tik biologinis vaikų gimdymas. Esama ir daugiau reikšmingų reprodukcijos būdų. Pavyzdžiui, savęs paties kūrimas, taip pat mūsų sugebėjimų reprodukcija ir plėtra gyvenimo eigoje.
Ar esama blogų organizmų? Ar esama gerų organizmų?
Logiška, kad atsakymas priklauso nuo požiūrio taško, bet greičiausiai taip, esama. Nors dėl bent kiek didesnio tikslumo nevartokime manichėjiškų sąvokų „geras“ ir „blogas“. Kalba ir žodžiai skirti tam, kad juos vartotume, man patinka tikslios sąvokos ir kalbos subtilumas, todėl neįpulkime į apibendrinimus, į neapibrėžtų žodžių ir minčių miglas.
Šiuo atveju vartokime tokius žodžius, kurie mums padės geriau išreikšti mintį ir leis geriau suprasti mūsų darbą. Mintyse suformulavę šiuos žodžius, galėsime rasti daug atsakymų. Šie išsireiškimai būtų tokie: „teikti naudą“ ir „kenkti“, tačiau kam ir kas? Pacituosime pirmą pavyzdį.
Vėžys yra degeneracinė liga. Kai jis išplinta, savo metastaze gali per labai trumpą laiką sukelti jį priėmusio organizmo mirtį. Ar vėžys yra blogas? Mūsų požiūriu, taip, kadangi kenkia žmogui, tačiau objektyviu požiūriu jis nėra nei geras nei blogas. Vėžys yra vėžys, jis yra koks yra. Vėžys atlieka tai, ką jis turi atlikti, plėstis, kokios bebūtų to pasekmės. Tai organizmas, kuriam išgyventi reiškia pribaigti jį priėmusį organizmą.
Kitas pavyzdys, susijęs su vienu gražiu gyvūnėliu, gerai žinomu ne vienai šios šalies šeimai, turiu galvoje triušį. Australijoje triušių nebuvo. Šios salos – žemyno augalijos ir gyvūnijos pusiausvyra tūkstantmečius apsiėjo be čio simpatiško graužiko. Atvykę į salą anglai atsivežė su savimi keletą triušių porų, ir šios triušių poros sukėlė salai fatališkų padarinių. Triušiai dauginasi stebėtinu greičiu, jie per keletą metų pažeidė buvusią natūralią pusiausvyrą tarp salos augalijos ir gyvūnijos, pavertė salą – žemyną dykuma, buvo sulaužyta reprodukcijos grandinė. Galutinis rezultatas buvo tai, kad apie 1950 m. teko imtis priemonių pabaigti su šia triušių epidemija.
Ką turime apie tai galvoti? Ar triušiai yra blogi? O gal geri? Dar kartą pabrėžiu, kad visai nėra reikalo vartoti tokius miglotus terminus. Triušiai yra triušiai, nei kas nors daugiau, nei kas nors mažiau nei triušiai, jie daro tai, ką jie turi daryti. Bet klausimai, kuriuos turėtume kelti, yra: ar kenkia? ar teikia naudą? kam? kas kenkia ar teikia naudą? Akivaizdu, kad triušis, koks nepavojingas beatrodytų, Australijos gamtinei aplinkai sukelia fatališkas pasekmes. Suardo pusiausvyrą.
Šiuose dviejuose pavyzdžiuose kalbėjome apie du organizmus: vėžį ir triušį. Pirmasis jų, kokiu pavidalu bepasirodytų, yra nepageidaujamas, suardo „pusiausvyrą“, jį priėmusio didesnio organizmo gyvybę, antrasis yra mažas, simpatiškas, švelnus ir visiems mielas gyvūnas, tačiau ir jis taip pat gali sugriauti pusiausvyrą.
Ką sako šie pavyzdžiai? Jie veda į tokią išvadą: akivaizdu, kad esama organizmų, kurie pačiu savo buvimu, esant atitinkamoms aplinkybėms, gali sunaikinti normalų gyvybinį ciklą. Ir taip atsitinka su viskuo, pradedant medžiu ir baigiant pastatais, kalnais dėl erozijos, žmonėms ar visuomenėms.
Žmogus yra gyvas organizmas, todėl ir tauta, t.y. iš žmonių sudaryta visuomenė, taip pat yra gyvas organizmas. Be to, ji dar svarbesnis gyvas organizmas dėl savo apimties ir reikšmingumo, kuris žymiai didesnis ir sudėtingesnis. Kaip sakė Lamartine: „visuomenė be sielos virsta minia”, tačiau visuomenė, t.y. bendruomenė, suprantama kaip gyvas organizmas, neturėtų būti minia.
Reikėtų pridurti, kad visuomenė „be sielos” yra visuomenė be ateities, ji nėra savo pačios šeimininkė, bet yra užvaldyta, virsta skruzdėlynu ar mašina. Kaip gali skruzdėlių ar mašinų visuomenėje egzistuoti garsioji laisvė? Miniai mes priešpastatome bendruomenę. Visuomenė su siela, organiška visuomenė yra bendruomenė.
O dabar grįžkime prie mūsų analizės epicentro. Be jokios abejonės, tarptautinis gėjų judėjimas yra „gyvas“, augantis judėjimas. Bet tai judėjimas, neturintis sielos, jokios vidujybės. Gėjus yra grynas ekshibicionistas, jam nepaprastai patinka, kai į jį žiūri. Gėjui būdingas kūno ir materialiosios pusės garbinimas yra tiek pat didelis, kiek mažas yra jo dėmesys būties vidujybei, esmei ir gelmei. Apie visa tai dar kalbėsime vėlesniuose darbuose.
Klausimas: ar iš tiesų tikite, kad gėjų judėjimo nariai yra realiai laisvi? Ar laisvesni? Gėjų judėjimas yra grynai kosmopolitinio socialinio sambrūzdžio išraiška, sambrūzdžio, kuris gali kilti tik dideliuose miestuose, kurių gyventojų elgesys labiau primena skruzdėlių ar pakeičiamų mašinų detalių elgesį, nei laisvų žmonių, esančių savo pačių šeimininkais. Gėjų judėjimas plečiasi, remiamas milžiniškos paramos spaudoje, kine, televizijoje, už jo esama didelio lobizmo. Betgi paklauskime, kas yra tai, kas gėjų daro gėjumi? Tai, kas vaikiną ar merginą, vyrą ar moterį padaro gėjumi, yra grynai seksualinis momentas, būtent todėl daugumai gėjų seksas yra gryna manija.
Gėjų doktrinos ašis yra seksas, jei kas nors yra gėjus, tai tik dėl savo seksualinės tendencijos. Saikas, kuriuo matuojamas gėjų judėjimas, yra seksualinis. Lygiai kaip marksistinė doktrina sukasi apie ekonomiką, kadangi, jos šalininkų teigimu, istorija yra aiškintina ekonominiais veiksniais, sukuriančiais klasių kovą. Gėjui visas pasaulis aiškintinas per seksą. Jei paanalizuotume gėjų temą, tuojau pat pamatytume, kad vienas didžiausių skirtumų tarp gėjų poros ir normalios poros glūdi tame, kas gėjui yra fundamentalu, t.y. sekse.
Sekse dažniausiai pabrėžiamos dvi fundamentalios funkcijos – reprodukcija ir malonumas. Dar viena fundamentali funkcija yra dviejų viena kitą papildančių būtybių fizinė ir vidinė jungtis.
Normali heteroseksualinė pora, vyras – moteris, moteris – vyras, sugeba įgyvendinti visas šias funkcijas, tuo tarpu gėjų pora – ne. Tokiu būdu gėjus atsižada vienos esminių sekso ir žmogaus rūšies funkcijų, reprodukcijos. Ką gi tai reiškia? Atsakymas akivaizdus, be reprodukcijos mūsų nebūtų, nes būtume išnykę. Gėjų judėjimas, nori jis to ar nenori, propaguoja antireprodukciją. Tokiu būdu veikdamas, jis yra organizmas, žudantis didesnįjį organizmą. Taip gėjų judėjimas, būdamas aktyvia ir gyva būtybe, veikia kaip organizmas, kenkiantis ir žalojantis didesnįjį organizmą, kuriame yra įsikūręs. Šiuo būdu gėjų judėjimas kenkia visuomenei.
Aukščiau parodyta, kad jei organizmas nesireprodukuoja, jis miršta. Kokia turtinga materialiniu ar technologiniu atžvilgiu būtų visuomenė, kokį didelį plotą būtų apgyvendinusi, jei tik apleis savo natūralią reprodukciją, kartu su galimybe perduoti ir sukurti ryšį su tuo, kas jau egzistuoja, ji yra pasmerkta išnykti. Tokia visuomenė atsisveikina su savo ateitimi ir savo pašaukimu. Ji sustingsta, miršta ir prasmenga į užmarštį.
Ar yra išsigelbėjimas iš tokių ligų ir degeneracinių procesų? Atsakymą rasite, jei bent kiek pamąstysite. Kalno erozija, kuri neišvengiamai kalną mažins ir jį sendins, yra, be abejo, neišvengiama. Bet visuomenės ligų galima išvengti ir jas įmanoma išgydyti.
Kaip? Pirmiausia, jau vien žinant, kas vyksta ir kaip vyksta, galima užbėgti už akių ir pritaikyti tinkamas priemones. Pirmas žingsnis – žinoti, kas vyksta, jei to nežinosi, nedaug ką bepadarysi, bet jei žinosi – tikrai rasi išeitį. „Kas nežino, yra kaip tas, kuris nieko nemato“. Iš tikrųjų, žinojimas yra galia. Pritaikykime jį! Yra patarlė, skambanti taip: „Dievas atleidžia visuomet, žmonės atleidžia dažnai, gamta – niekuomet“.
Gyvo organizmo natūralaus vystymosi pažeidimo ar sulaužymo pasekmės yra nenuspėjamos. Gamta ir natūralumas įsitvirtina per savo logiką, kuri yra gamtos dėsnis. Gyvybė veržiasi ir kovoja už savo egxistavimą. Gamta veržiasi, pasireikšdama per gyvybę. Taip medžio šaknys skverbiasi vis gilyn ir gilyn, sukeldamos giluminius žemės poslinkius ar skaldydamos uolas, ar nedidelis augalėlis galiausiai prasiveržia pro cementą, ieškodamas gyvenimo ir šviesos. Gyvybė atveria sau kelius ir natūralumas yra ta vaga, kuria vystosi gyvybė. Upė turi savo vagą, laikosi savo natūralaus ritmo. Ir ji visuomet į ją sugrįžta. Taip noriu baigti šį straipsnį, skirtą visiems, nepriklausomai nuo išpažįstamo tikėjimo credo, susikurto pasaulėvaizdžio ar politinių idėjų. Sveikinu viską, kas gyvenime yra natūralu, gražu ir šviežia. Jei Tau bent kiek svarbi Tavo kultūra, Tavo aplinka, Tavo miestas, privalai žinoti, kad yra be galo svarbu saugoti viską, kas yra to dalis. Lietuva gali prisidėti prie Europos, o tuo pačiu ir prie savo pačios, išgydymo. Lietuvos vaikinai, merginos, vyrai ir moterys, dar yra laiko, atminkite: prevencija geriau nei gydymas.
Fabio Herbozo
