Saulius Varnas,
teatro režisierius
Įvykis, kurio įspūdžiais noriu pasidalinti, vyko prieš daugelį metų Madride – centrinėje Ispanijos Las Ventas arenoje, skirtoje koridai. Tai buvo pirmas ir, tikiuosi, vienintelis mano apsilankymas tokio pobūdžio renginyje, kuris giliai įsirėžė į atmintį, sukeldamas labai prieštaringas mintis ir jausmus. Ta graži didžiulė arena, kurios visos vietos buvo užpildytos šventiškai nusiteikusių ponų ir ponių, laukiančių išvysti sekmadieninį reginį – aukojimo ceremoniją – žudynių renginį, kai jaunas matadoras susirems su taip pat jaunu, trykštančiu sveikata žvėrimi (gyvuliu-jaučiu)… Tas į areną antšarvuoto žirgo įjojęs pikadoras, kuris priartėjęs prie jaučio, smeigia ietimi jam tiesiai į keterą… Tas kraujas, srūvantis jaučio nugara…
Pikadorui pasišalinus iš arenos, pasirodė jaunas, gražiai nuaugęs atletas, pasidabinęs puošniais rūbais, viena ranka manipuliuojantis raudonos spalvos audeklu, o kitoje laikantis durklus saulės spinduliuose blyksinčiais ašmenimis. Jaunuolis buvo apmokytas žudyti ir jau ne kartą stovėjo tokioje akistatoje – ne kartą, visų susirinkusiųjų džiaugsmui žudė.
Arenoje stovėjo mirtina tyla – susirinkusieji laukė reginio – aukos ir jiems visai nesvarbu, kuri iš tų dviejų, esančių arenoje, ja taps – jiems buvo svarbu, kad tai įvyktų.
Taigi, dėl šio reginio – būti liudininkais vieno iš dvikovos dalyvių mirties ir susirinko ta tūkstantinė minia, kaip kažkada plūdo į Romos koliziejų arenoje stebėti gladiatorių kovų ar išbadėjusių laukinių žvėrių draskomų krikščionių kūnų, ar inkvizicijos laužuose deginamų pasmerktųjų, ar viešųjų bausmių miestų bei miestelių aikštėse…
Šį kartą taip pat buvo paaukota – nužudyta dar viena gyva būtybė, o susirinkę ponai ir ponios buvo to gražaus žvėries-aukos- jaučio, kuris dar prieš pusvalandį buvo gyvas, žudymo liudininkai. Visa tai buvo įvykdyta pramogos dėlei – patenkinti vis dar egzistuojančią žmoguje agresiją.
Panašias emocijas turbūt išgyvena ir sporto aistruoliai, stebintys boksininkų dvikovas ringe, ledo ritulio rungtynes ledo arenoje, krepšinio ar futbolo komandų, ar kokias kitas sportines varžybas, tiktai čia visiems sportininkams yra iš anksto žinomos žaidimo taisyklės ir visiems sudarytos vienodos galimybės pergalei pasiekti. Suprantama, kad visi dega ryžtu laimėti, aukodami ne tik savo, bet ir kitų sveikatą, o kai kada net ir gyvybę. Visi juk esame girdėję apie kritusius sportininkus tiesiog bokso ringe, krepšinio aikštelėje, futbolo stadione, bėgimo takelyje, ar dar kokioje kitoje sporto arenoje.
Taip, tie dideli organizmo perkrovimai negali praeiti sportininko sveikatai be pasėkmių, o sveikesniais jie tikrai netampa. Ne paslaptis, kad dauguma profesionalių sportininkų, dalyvaujančių profesionalaus sporto varžybose po dvidešimt penkerių metų, dažniausiai serga lėtinėmis ligomis. Atrodo, kad aktyvus sportas po dvidešimt penkerių metų yra labiau žalingas sveikatai, nei stiprina ją.
Profesionaliajame sporte galima įžvelgti mumyse tūnančios agresijos išlaisvinimą: tiek pačių sportininkų, tiek ir pasyviai sportuojančių – t. y., žiūrovų, nesąmoningą aukos troškimą, už kurią sportininkai moka savąja sveikata, stengdamiesi įrodyti sau ir kitiems, kad jie gali daugiau nei kiti. Kad jie gali šimtosiomis sekundės dalimi įveikti distanciją greičiau, nei kiti ar centimetru nušokti toliau, aukščiau, nei kiti ir taip toliau, bet juk nuo tų sekundžių ar centimetro dalelių niekas pasaulyje ar žmoguje nesikeičia – tai nepasitarnauja nei žmonijos dvasiniam, nei technologiniam progresui, nei padeda tapti kam nors sveikesniam ar jaunesniam….
Tai dar vieni mūsų klystkeliai, į kuriuos kažkada patekome ar buvome įvilioti ir juose užsibuvome, bet seniai jau laikas iš jų pradėti vaduotis. Juk tos šimtosios sekundžių dalys greičiau atbėgusio sportininko ar vienu centimetru aukščiau peršokusio kartelę, pirmame ar paskutiniame raunde nokautavusio savo priešininką ringe neturi jokios reikšmės, palyginus su ta didžia dovana, kurią kiekvienas gavome gimdami šioje žemėje.
Negaliu nesutikti, kad savo prigimtimi žmogus yra plėšrus ir neretai agresyvus žvėris – tą aiškiausiai patvirtina kritinės situacijos – kai žmonės gelbėjasi iš skęstančio laivo, degančio lėktuvo ar atsidūrę vandenyno, dykumų platybėse, – daug būtų galima išvardinti situacijų, į kurias patekęs žmogus praranda tai, kuo jis skiriasi nuo gyvulio ar žvėries. Neatsitiktinai mokslininkai sako, kad jei išnaikintume žemėje vabzdžius, tai gyvybė žemėje išnyktų, bet jeigu žemėje neliktų žmogaus, tai gyvybės įvairovė žemėje suklestėtų…
Todėl nieko nėra svarbiau, kaip pirmiausia rasti atsaką, ko atėjome į šią žemę – kokiai tarnystei.
Amžių amžius žmonijos protėviai, gyvenę įvairiose šalyse, įvairiais amžiais ieškojo to atsako – stengėsi išlaikyti ir perduoti savąją patirtį ateities kartoms, įvairių dvasinių praktikų mokyklos ir dabar dar tęsia tas tradicijas, bet mes bandome gyventi tarsi nieko apie tai nežinotume.
Gyvename, tarsi užrištomis akimis, vadovaudamiesi vien tik kūno poreikių tenkinimu, todėl praleidžiame kažką labai svarbaus – esminio. Darome viską, kad išeitume iš šio gyvenimo taip nieko ir nesupratę, ko buvome į šią žemę atėję ir tik veltui švaistome neįkainojamą dovaną – gyvenimą – vieni paskirdami jį sportiniams „pasiekimams“, kiti beprasmiai sekdami kitų sportinių „pasiekimų“ rezultatus, kiti klaidžiodami po pasaulį, ieškodami nusiraminimo ar laimės to Prarastojo Rojaus.
Taip, galima bandyti rasti pateisinimą viskam, net ir didžiojo sporto egzistavimui, bet, manau, kad energija turi būti nukreipiama kitur: švietimo, mokslo, sveikatinimosi, meno programų link, užuot skatinus ir palaikius žemiausias žmogaus aistras ir veltui švaistant tą ir taip trumpą laiką, kuris mums skirtas čia, Žemėje.
Nesakau, kad nereikia lavinti kūno – būtina jį lavinti ir būtina tai daryti kasdien. Kūnas privalo būti sveikas, jis neturi trukdyti įgyvendinti mums tai, kam esame pašaukti. Vardan pašaukimo – misijos, kuriai esame atėję į šią žemę, privalome gyventi, todėl privalome mokytis ir mokyti ne luošinti, žudyti, o kurti ir tam turime atiduoti visas jėgas, o fizinis kūno lavinimas bei įvairios sveikos gyvensenos praktikos turi tik padėti mums įgyvendinti mūsų žemiškos paskirties siekius.
Turime treniruoti – lavinti kūną. Ne profesionalų kovos, bet saikingas fizinis krūvis, kuris kiekvienam turi būti individualus, gali padėti vaduotis iš agresijos. Privalome pasiekti, kad kuo daugiau mūsų šalies gyventojų užsiimtų sau priimtinais sveikatinimosi būdais, keistų mitybos įpročius… Suomija juk pasiekė puikių rezultatų širdies-kraujagyslių ligų profilaktikoje, šviesdami – skatindami keisti tautiečių mitybos įpročius.
Sveika piliečių gyvensena turime rūpintis visi – ir valstybės ministerijų darbuotojai, valstybės vadovai, visi kam rūpi mūsų tautos ir visos žmonijos ateitis.
Kūrybingi žmonės niekada netaps agresyvūs nei artimųjų, ar savos šalies gyventojų atžvilgiu, – juo labiau agresoriais kitų tautų atžvilgiu, kas taip reguliariai vyksta mūsų planetoje – visų mūsų namuose.
Valstybė turi pasirūpinti, kad visiems būtų sudarytos sveikos gyvensenos sąlygos, o valstybių vadovai turėtų rodyti tiesioginį pavyzdį. Esu tikras, kad tokiu būdu mes daug pasiektume, gerindami piliečių sveikatos būklę ir pradėdami bei padėdami vaduotis iš agresijos, susipriešinimo.
Pasakysite, kad kėsinuosi, kad bandau laužyti tradicijas, bet mes jau gyvename kitame laike ir mums keliami kiti uždaviniai. Privalome įsiklausyti savęs – savosios Tylos – keistis ir keisti mus supantį pasaulį.
