Lietuvos visuomenei, skaitant žiniasklaidoje apie tai, kad Prunskienė padeda Lietuvos verslininkams gauti darbų (vadinasi, ir darbo vietų ) kaimynystėje – Kaliningrado srityje, gali susidaryti įspūdis, kad puolantieji tai daro gindami Lietuvos interesą neleisti statyti Rusijai atominės elektrinės, nes statysime mes patys. Gal ir galima būtų šiuos dalykus paviršutiniškai susieti: išgąsdinsim rusus, nubaidysim juos nuo statybų aikštelės, kur intensyviai dirbama, o atskiri objektai jau pastatyti, tad ims jie ir pasitrauks, kapituliuos. Kadangi taip tikrai neatsitiks, tai ir reaguoti turime adekvačiai. O jei kitos kadencijos politikai, skirtingai nei dabartiniai, ir sukrus realiai darbuotis ties Visagino projektu, tai Lietuvos statybininkų ir projektuotojų patirtis, įgyta statant BAES infrastruktūros ir socialinius objektus, bei išsaugoti, neišsklaidyti pajėgumai tikrai pravers.
S. Gudavičiaus straipsnis: „Vieni piktinasi AE statybomis Kaliningrade, kiti – pelnosi“, „Diena.lt“, 2011-05-31, nepaisant tendencingumo ir abejotinos dėstomų teiginių argumentacijos, galėtų būti traktuojamas kaip autoriaus nuomonės išsakymas. Kiekvienas mūsų turime teisę reikšti viešai savo nuomonę, kalbėti apie Lietuvą ir apie tai, kas jai naudinga ir kas ne. Tačiau ar verta rimtiems autoriams ir dienraščiams imtis kraštutinumų, skelbiant su elementaria teisybe ir netgi logika prasilenkiančius populistinius gandus?
Taigi, mano klausimas straipsnio autoriui ir dienraščiui: ar jie galėtų sąžiningai, nesidangstydami užuominomis patvirtinti savo teiginius ir nurodyti – kurie tad „diplomatiniai šaltiniai“ skleidžia gandus apie mano ryšius su „visos Rusijos atstovais“ ir norus „gauti iš Rusijos atstovų finansavimą 2012 m. Seimo rinkimams“ (klausimas – kurių atstovų, negi visos Rusijos?). Kas ir kokiu būdu nustatė mano bendravimą „su visos Rusijos atstovais“? Aš bendrauju su daugelio šalių atstovais: Vakarų ir Rytų, žinoma, ir su Rusijos, bet ne su visais – man buvo, yra ir bus svarbus jų požiūris į Lietuvą dabar ir lemtingais 1988- 1991 m., kai mums taip reikėjo visų šalių – Rytuose ir Vakaruose politinės ir ekonominės paramos. Tuomet dar labiau nei šiandien turėjome ne tik skelbti ir lūkuriuoti, o įgyvendinti Nepriklausomybę, ją ryžtingai stiprinti naudingais tarptautiniais ryšiais ir ekonomikos ugdymu. Tą dariau tada, darau ir dabar.
Koks „ekstrasensas“ atskleidė, ko aš tikiuosi ir ar apskritai ruošiuosi dalyvauti 2012 m. Seimo rinkimuose? Va čia mano puolėjai ir išsiduoda – kas jiems iš tikrųjų rūpi. Ogi kaip visada nepavėluoti pradedant naują priešrinkiminę puolimų epopėją. Įkvėpimą jiems, matyt, suteikia pasisekę juodųjų technologijų triukai per keletą praėjusių rinkimų, padėję ateiti į valdžią.
Turbūt neatsitiktinai šį pirmadienį ( gegužės 30 d. ) – tą pačią dieną kai buvo rengiamasi paskelbti minimą straipsnį, du asmenys, prisistatę žurnalistais iš TV-3, sukiojosi su kameromis mano tėviškės sodyboje Švenčionių rajone, niekam nesant namie ir nieko nepasiklausę. Budrūs kaimynai pakvietė atvažiuoti mano sūnų, kuriam teko iškviesti policiją, nes neva savo vadovų užduotį vykdantys žurnalistai nebuvo linkę sutikti, kad ne jie čia šeimininkai…
Šeimininkauti kai kas moka ne tik svetimuose kiemuose, bet ir svetimose mintyse, jas „skaityti“, perrikiuoti ir kurti šlykštokus „paskutiniųjų instancijų“ žanro scenarijus, nors iš to teišeina tuščias, jokios prasmingos minties ar naudos savo kraštui nekuriantis politizuotas rašinys. Tiesa, tame besidarbuojantys vykdytojai naudą tikrai turi, iš to pelnosi. Norint tai suprasti nereikia nė paslaptingųjų, anoniminių „diplomatinių šaltinių“ informacijos.
