Į Lietuvos Respublikos Prezidentę kreipėsi 40 Lietuvos intelektualų dėl Miškų įstatymo pataisų, prašydami jos nepasirašyti šio įstatymo.
Šiaip manęs nenustebino šis kreipimasis. Didžioji dauguma mūsų viešąją nuomonę formuojančių intelektualų – tai sovdepinės mokyklos išauginti žmonės. Jie nekalti dėl savo aklumo, tiesiog tokius juos išugdė sistema ir mechaninis pasikeitimas jų sąmonėje neįmanomas. Šiems intelektualams bet kuris žmogus, kuris uždirba pragyvenimui pats, nekaulydamas pinigų iš valstybės, yra turginis krautuvininkas. O jei žmogus dar, neduok Dieve, bando statytis namus ir turi nuosavybę, kurią nori tvarkyti, komunistinės sistemos inteligentijai jis kelią alergija ir niežulį. Jų suvokimas leidžia tik vieną bendrabūvį visuomenėje – lygiavos kolchozą, kur viskas priklauso niekam (liaudžiai). O jei žmogus ir turi kokią nuosavybę, tuomet jos naudojimą reikia taip apsunkinti, kad išliktu tik plika teisė, panaši į sovdepinę konstituciją. Konstitucija yra, o teisių nėra.
Visi dabartiniai Lietuvos įstatymai – tai nepridengtas Lietuvių nuosavybės nacionalizavimas, nes naudotis ja legaliai beveik neįmanoma. Ribojimai, draudimai, reglamentavimai totalūs. Vien tik kyšių pagalba galima ką nors daryti savo nuosavoje žemėje ir savo nuosavame name.
Solženicynas labai taikliai įvardino tokius sovdepinius intelektualus – obrazovanščina. Ten, kur vyraujančios ideologijos vėjas pučia, ten obrazovanščina ir nuplūduriuoja.
Po to, kai žmogaus nevertinanti ideologija žlugo senajame sojūze, tos ideologijos pagimdyti dresiruoti parazitai (kuriuos mūsų senoliai taikliai įvadino – „Raudonosios uteles”) labai greitai pažaliavo ir dabar po truputį baigia užtvindyti ne tik TSRS kontrolėje buvusią teritoriją, bet ir beveik visą pasaulį.
Dabar nebe madinga kritikuoti „žaliųjų” ideologiją. Jie visiems nurodinėja kaip gyventi, ką daryti, ką valgyti, kaip gydytis, ką sodinti ir pan. Šios ideologijos fanatikų kalbose nuolat girdime, kad žmogus – tai didžiausias jų stabo – gamtos, priešas. Todėl žmonių populiacija turi būti sumažinta (nesakant kaip), o išgyvenusieji žaliųjų valdymą, turi būti sukišti į tvartų tipo betonines dėžes, nustatant jiems galvijų priežiūros taisykles, asmeninius numerius, o netolimoje ateityje visus kaip karves reikėtų „sučipuoti“, kad kontrolė būtų nepriekaištinga.
Komunizmą stačiusio sojūzo sisteminiai sraigteliai labai tinkami naujojo (žaliojo) komunizmo statybai. Naujajame E. sojūze jau dabar pinigai tampa tik įsivaizduojamu dalyku. Tai tik elektroniniai virtualūs vienetai, leidžiantys kontroliuojamiems maitintis ir gauti atitinkamą dalį gerybių. Kuo jums ne senų šūkių: „Pirmyn į šviesią komunizmo ateitį! Iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal poreikius!” įgyvendinimas realybėje, europiniu mastu?
Markso paskelbta pasaulinė revoliucija vykdoma „žingsnis po žingsnio” principu, bet dabar nebe su raudona, o su žalia vėliava. Tai reali, žvėriška diktatūra, būtent todėl mūsų sovietmečiu išdresiruota obrazovanščina, klapsėdama didelėmis veršio akimis, pasirašys viską, kad įtikti vyraujančiai ir jai artimai ideologijai.
Naujai ideologijai reikia suardyti šeimas (kaip atgyveną ir jų ideologijos neįveikiamą bastioną), intelektualai pasirašinėja peticijas dėl „būtinybės stabdyti smurtą šeimose”, atveriant kelią nomenklatūrai ir teisėsaugai kištis į šeimą net nesant jokių prašymų. Nauja ideologija numato, kad sojūzo pakraščių smulkmė turi būti stambinama ir Lietuvą reikia prijungti prie Lenkijos. Intelektualai nedelsiant springdami pradeda rėkauti dėl žmogaus teisių rašyti pavardes pagal Lenkijos gramatikos taisykles. Žingsnis po žingsnio darydami Lietuvą Lenkijos provincija.
Neleisti žmonėms gyventi laisvai savo žemėje, statytis namus sau ir savo vaikams – tai yra vienas iš šios senos, bet naujai nudažytos ideologijos uždavinių. Jų tikslas – galvijais paverstus žmones, sukišti į sovdepinio tipo betoninius „perkūnkiemius”, nes tik taip juos įmanoma totaliai sukontroliuoti.
P.S. Dar ne taip seniai panašūs „intelektualai” pasirašinėjo „pasipiktinusios tarybinės inteligentijos” peticijas dėl disidentų pasmerkimo. Šlykštu, nes niekas nepasikeitė. Nors antižmogiška ideologija ir persidažė iš raudonos į žalią spalvą, bet žvėriška ir žmogaus nekenčianti esybė nepasikeitė – ji tik tapo gudresnė ir todėl dar labiau pavojinga žmonijai.
Vladimiras Troščenka
