Nežiūrėsiu žinių. Nežiūrėsiu ir tiek. Nes tik išmetęs televizorių pro langą, nutraukęs interneto kabelį, ir iš tolo apeidamas spaudos kioskus nematysi , negirdėsi ir neskaitysi, kokia beprotiškai humaniška yra mūsų valstybė.

Tik vienas vakaras ir trys iš eilės humaniškumą įrodantys reportažai. Pirmame nepilnametis nužudo mažametę – kas jis, nežinia, antrame – degradavusi pora mirtinai uždaužo kūdikį ir vietoje nuosprendžio sulaukia greitukės, nes motinai ( nežinau aš, ar tokiam padarui šis žodis tinka) temperatūra mat pakilo, trečiame vėl gi „motina“, nužudžiusi naujagimį, negali būti pristatyta į teismą, nes vėl nėščia ir reikia dabar saugoti jos sveikatą ir ramybę. Humaniškėjame… Žygiuoja „vaikelis“- iškrypęs žudikas, ūgiu lenkiantis jį lydinčius policininkus.. Bet…nevalia pažeisti jo psichiką. Nevalia parodyti visiems, kaip atrodo pabaisos veidas, nevalia pasakyti viešai, kas tą pabaisą pagimdė ir taip išauklėjo. Dar liūdnos atminties R.Šalaševičiūtės vadovavimo laikais įsibėgėjęs nepilnamečių nusikaltėlių, kokie išgamos bebūtų, tapatybės slėpimo procesas ir toliau vyksta. Nepaisant to, prokuroras jau viešai grasina represijomis tiems, kurie išdrįso viešai paskelbti net ne vardą, o tik tai, pagal ką tik labai pasistengus jį būtų galima nustatyti…

Ką padarysi – humaniškėjame. Humaniškėjame priverstinai , biurokratiškai-kanceliariškai, parodomai, kartais be jokių pastangų įvertinti realią grėsmę. Dar gerai, kad Lietuvoje neteko ieškoti ypač pavojingo besislapstančio nepilnamečio – būtų įdomu, kaip tai vyktų? Paskelbti, ką ieškai, juk negali!

Beje, apie auką mes tradiciškai sužinome kur kas daugiau. Apskritai auka mūsų sparčiai humaniškėjančioje visuomenėje tuoj taps pati kalta, kad savo veiksmais (leidosi prievartaudama, žalojama, žudoma) sugadino nusikaltėliui gyvenimą. Ypač tai pastebima, kuomet kalbama apie seksualinius nusikaltimus. Čia iš viso susilieja nauji humanizmo „vėjai“ su archajiškai seksistiniu „boba turi sėdėti namie“ .

Viešumas – tai bausmė, ir tai žmonija suprato labai senai. Kartais diena prie „gėdos stulpo“ atstodavo mėnesi kalėjimo, kuriame, beje, sąlygos buvo toli gražu ne tokios komfortiškos kaip šiais laikais. Ir vis tiek, kaip skelbia mano skaityti anų laikų šaltiniai, esant pasirinkimui, tik mažoji dalis rinkdavosi gėdos stulpą.

Yra tokios visuomenės, kuriose nėra jokios kitos bausmės, išskyrus viešumą. Tyrinėtojai, ilgai gyvenę tarp Šiaurės ir Sibiro tautų, pastebėjo, kad kasdieniame gyvenime nėra nusikalstama. O paprašyti papasakoti apie kokį nusikaltimą, jie pasakodavo istorijas, kurios kartais vyko prieš šimtmetį. Jie detaliai perduodavo iš kartos į kartą pasakojimus, naudodami juos vaikų auklėjimui. Ir to pakakdavo, kad tose bendruomenėse nusikaltimų tiesiog nebūtų.

Japonijoje, kur garbė yra iškelta iki pagrindinio tautinio bruožo, viešai žinoma tapusi šunybė palieka ją padariusiam pasirinkimą – arba likti gyventi negarbėje, arba garbingai paimti kardą ir persipjauti sau pilvą. Tiesa, dabar Japonijoje populiariau šokti pro dangoraižio langą. Ir šoka japonai net tais atvejais, kur dažnas lietuvis dėl panašios nuodėmes dar ir pasigirtų. Taip bankrutuojančios įmonės vadovai Japonijoje dažnai pasirenka mirtį. Mirtį pasirenka kartais ir dėl kitų padarytų nusikaltimų. Taip daug kur įprasta, kaip, pvz., Kaukaze – arba vieša ( vėlgi – VIEŠA) nusikaltėlio giminių atgaila, tikintis atleidimo, arba garbinga tėvo savižudybė, arba net prasikaltusio giminaičio nužudymas.

Dabar pagal visas korektiškų tekstų rašymo taisykles turėčiau parašyti kažką panašaus į „aš, be abejo, nesiūlau nepilnamečio žudiko tėvams nusižudyti“ – to nerašysiu. Nerašysiu, nes pats esu trijų vaikų tėvas, suprantantis, kad būtent tėvai yra pirmiausia atsakingi už savo vaikų elgesį ir, nutikus nelaimei, būtent jie yra tiek pat atsakingi už viską, kas įvyksta. Ir, neduok dieve, atsidurti tokiame baisiame ir gėdingame vaidmenyje kaip iškrypusio žudiko tėvo. Tačiau reikia suvokti, kad taip įvykus reikia pirmiausia garbingai nubausti save. Tai gal nehumaniška – bet teisinga.

Taip pat viešumas – tai būdas perspėti aplinkinius apie pavojų. Puikiai suvokiu, kad akivaizdžiai pavojingas žudikas pagal humaniškus įstatymus bus nuteistas taip, kad po penkerių metų jis jau vaikščios gatvėmis. Beje, gerai, jei nuteistas, nes Lietuvoje kažkaip pernelyg dažnai po rezonansinių bylų vis iškyla klausimas: kiek kainavo teismo medicinos ekspertizė? (Kiek pamenu, per pastaruosius 10 metų buvo tik vienas atvejis, kuomet už rankos buvo pagauta neaukšto rango medicinos darbuotoja, klastojusi įrodymus). Ir tai aš labai abejočiau, kad taip įvyktų, jei auka nebūtų žinomas asmuo, o nusikaltėlis – tik eilinis policininkas.

Viešumo panaikinimas iš esmės dažnai gali būti traktuojamas kaip nusikaltimo ar nusikaltėlio pateisinimas. Atseit „vargšelis pasitaisys“. Bet, kaip ir minėjau, viešumas – tai irgi auklėjamoji priemonė, ir be jo niekuomet nebus veikos suvokimo pilnumos, nes nusikaltėlis nesusidurs kasdieniame gyvenime su pasmerkimu ir jam nesusiformuos aiškus ryšys tarp jo nusikaltimo ir pasmerkimo.

Kartais pagalvoju, ar tai, kas vyksta aplinkui, tai tik eilinis kanceliarinis euroidiotizmas, kuomet bukaprotiškai perkeliamos visos svetimos normos net nesuvokiant, kad toje pačioje ES yra aibė išlygų? Ar vis tik prievartinis tolerancijos kėlimas nusikaltėliams turi dar kažkokių gilesnių šaknų.? Turi , tikrai turi … bet apie tai vėliau.

Vitalijus Balkus