Ukraina turi ilgą „spalvotųjų“ revoliucijų istoriją, pradedant 1990-aisias.
2004 metais Ukrainoje vadinamosios “Oranžinės Revoliucijos” metu buvo nuverstas pro-rusiškas ministras pirmininkas Viktoras Janukovičius ir į valdžią pastatytas pro-vakarietiškas prezidentas Viktoras Juščenka, bei ministrė pirmininkė Julija Tymošenko.
Taigi, kas organizavo ir finansavo Ukrainos 2004 metų „Oranžinę Revoliuciją“ ir kam tai buvo naudinga?
2004 metų Ukrainos “Oranžinė revoliucija” buvo nukreipta prieš tuometinį ministrą pirmininką Viktorą Janukovičių. Šioje JAV suplanuotoje “Oranžinėje Revoliucijoje” slaptą vaidmenį atliko “Tarptautinis Valiutos Fondas” (TVF) ir “Pasaulio Bankas”, kuriems buvo svarbu Ukrainoje užtikrinti JAV primestą neoliberalią ekonomikos politiką – laisvąją rinką.
Opozicijos pro-vakarietiškas kandidatas Viktoras Juščenka 2004 metų Ukrainos prezidento rinkimuose buvo tvirtai remiamas Vašingtono pritarimu.
Šiuose 2004 metų Ukrainos prezidento rinkimuose pro-vakarieriškas V. Juščenka buvo palaikomas ne tik Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) ir tarptautinės finansinės bendruomenės, bet taip pat turėjo ir JAV “Nacionalinio Demokratijos Paramos Fondo” (The National Endowment for Democracy, NED), JAV nevyriausybinės organizacijos “Freedom House” ir JAV milijardieriaus G.Sorošo “Atviros visuomenės Instituto” (The Open Society Institute) paramą, kuri atliko svarbų vaidmenį padedant nuversti Gruzijos prezidentą Eduardą Ševarnadzę. (New Statesman, 29 November 2004).
Ukrainoje JAV Nacionalinis Demokratijos Paramos Fondas (NED) ir jos sudedamosios organizacijos – JAV Tarptautinis Respublikonų Institutas (The International Republican Institute, IRI) finansavo V.Juščenkos partiją “Naša Ukraina” (liet. Mūsų Ukraina). NED taip pat finansavo “Kijevo Spaudos Klubą”. JAV nevyriausybinė organizacija “Freedom House”, kartu su “Tarptautiniu Respublikonų Institutu” (ang. The Internationl Republican Institute, IRI), kuris yra NED’o sudedamoji dalis, dalyvavo vertinant “rinkimų teisingumą ir jų rezultatus”. Tarp kitko, IRI narys yra ir JAV Senatorius John McCainas išgarsėjęs savo susitikimais su Sirijoje kariaujančiais Al-Qaedos teroristais. IRI Ukrainoje turėjo savo atstovus “basavimo stebėtojus” 9-iose apskrityse ir vietinį štabą 25-iose apskrityse.
2004 metų lapkričio 26 d. Britanijos dienraštis “The Guardian” neslėpdamas rašė, kad Ukrainos “Oranžinės revoliucijos” organizatoriai buvo JAV vyriausybė: “Oranžinės Revoliucijos” Ukrainoje sąmokslui JAV vyriausybė išleido apie 41 milijoną JAV dolerių.
Šie įvairūs JAV fondai ir nevyriausybinės organizacijos (NVO) yra skirtos tariamai “spaudos laisvei” saugoti. NVO veikla susideda ne tik iš išankstinio rinkimų balsų prognozės organizavimo ir dezinformacijos pateikimo Vakarų naujienų agentūroms, bet taip pat NVO dalyvauja kuriant ir finansuojant “pro-vakarietiškas, reformistines” studentiškas grupes, galinčias organizuoti masinį pilietinį pasipriešinimą.”
Ukrainos jaunimo judėjimas ”Pora!” (liet. Metas!), buvo finansuojamas JAV filantropo milijardieriaus G. Soroso “Atviros Visuomenės Instituto” ir buvo vienas iš pagrininių 2004 metų protestų varomųjų jėgų.
Ukrainos nevyriausybinė organizacija “Laisvo Pasirinkimo Koalicijos” (ang. Freedom of Choice Coalition) palaikė ir finansavo Ukrainos jaunimo judėjimą “Pora”, kuris buvo sukurtas Serbijos “Otpor” ir Gruzijos “Kmara” pagrindu.
Ukrainos nevyriausybinė organizacija “Laisvo pasirinkimo koalicija” buvo tiesiogiai palaikoma JAV ir Britanijos ambasadų Kijeve, taip pat ir Vokietijos vyriausybės per “Friedricho Eberto Stiftungo” fondą, susijusį su Vokietijos Socialdemokratais. Tarp šių pagrindinių finansavimo agentūrų buvo ir JAV Tarptautinė Plėtros Agentūra (USAID), Kanados Tarptautinė Plėtros agentūra CIDA, “Freedom House”, “Pasaulio Bankas” ir “Čarlio Stiuarto Motto Fondas” (ang. Charles Stewart Mott Foundation).
Ukrainos NVO “Laisvo Pasirinkimo Koalicija” tiesiogiai finansuoja ir Ukrainos jaunimo judėjimą “Pora!”.
Tarp kito: išvardinti užsienio fondai ir institutai per LR Užsienio reikalų ministeriją finansuoja ir Lietuvos NVO, kurių programoje mumatyti “demokratinės paramos projektai”, skirti trečiosioms šalims, tokioms, kaip Ukraina. Tad neatsitiktinai Lietuvos jaunimo organizacijos palaiko Ukrainos spalvotąsias revoliucijas.
JAV Nacionaliniam Demokratijos Paramos Fondui (NED) priklausantis “Tarptautinis Privačių Įmonių Centras“ (CIPE) (ang. The Center for International Private Enterprise, CIPE) Ukrainoje tiesiogiai finansuoja laisvosios rinkos tyrimus keliose pagrindinėse “nepriklausomose“ “idėjų kalvės” (ang. think tanks) ir politikos tyrimų institutuose. JAV Tarptautinis privačių įmonių centras (CIPE) finansuoja ir Kijeve įkurtą “nepriklausomą” Tarptautinį politikos studijų centrą (International Center for Policy Studies, ICPS).
Tarp kitko: Lietuvos pramonės decentralizacijai, kuri privedė prie Lietuvos pramonės sunaikinimo dar 1989 metais birželio 17 d. Tautinio atgimimo ir Sąjūdžio įtakoje buvo įkurta Lietuvos Pramonininkų Asocijacija (LPA). 1990 m. rugsėjo 15 dieną antrojo LPA suvažiavimo metu, kurio prezidentu buvo gamybinio susivienijimo “Neringa” generalinis direktorius Algimantas Matulevičius, suvažiavimas priėmė nutarimą, palaikantį Lietuvos Respublikos AT veiklos nuostatas pereinant prie rinkos ekonomikos, gamybos įmonių privatizacijos.
Lietuvos Pramonininkų Konfederacija (buvusi LPA) bendradarbiauja su CŽV antrinei įmonei NED‘ui priklausančiu JAV “Tarptautiniu privačių įmonių centru“ (The Center for International Private Enterprise, CIPE). Lietuvoje JAV CIPE finansuoja Lietuvos Pramonininkų Konfederacijos vykdomus projektus.
Viktoras Juščenka – Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) kandidatas
1993 metais Viktoras Juščenka, buvo paskirtas naujai suformuoto Ukrainos Nacionalinio Banko vadovu. Apsiskelbęs kaip “drasus reformatorius”, V.Juščenka buvo tarp pagrindinių TVF mirtinos terapijos architektų, kuri pasitarnavo nuskurdinti Ukrainą ir sugriauti jos ekonomiką.
Po V.Juščenkos paskyrimo Ukrainos Nacionalinio Banko vadovu Ukraina pasiekė istorinį susitarimą su TVF. V.Juščenka atliko svarbiausią derybų vaidmenį šiame 1994 metų susitarime, taip pat kuriant naują Ukrainos nacionalinę valiutą, kurios pasėkmės sukėlė dramatišką realaus uždarbio smukimą.
1994 metais Ispanijos sostinėje Madride už uždarų durų buvo baigtas forminti TVF pasiūlymų paketas. TVF pasiūlymų paketas Ukrainos valdžios reikalavo atsisakyti valstybinio nacionalinės valiutos keitimo kurso reguliavimo. Šis atsisakymas privedė prie Ukrainos nacionalinės valiutos griūties.
V. Juščenka, kaip Ukrainos Centrinio Banko vadovas, buvo atsakingas už valstybinį nacionalinės valiutos kurso reguliavimo panaikinimą vykdant “šoko terapiją” 1994 metų spalio mėnesį, kurio pasekmėje duonos kaina per naktį išaugo iki 300 %, elektros kainos – 600 %, viešojo transporto paslaugų kainos iki 900 %.
Remiantis Ukrainos Valstybiniu Statistikos Komitetu, 1998 metų realios pajamos krito daugiau kaip 75 proc. lyginant su 1991 metų realiu pajamų lygiu.
TVF programa Ukrainai buvo skirta sumažinti infliacijos kilimą, tačiau nuskurdino žmones, kurių dalis tuo metu per mesį uždirbo mažiau, nei 10 JAV dolerių. TVF rekomendacijų programa – staigus kuro ir energetikos kainų padidinimas, subsidijų panaikinimas, vyriausybės paskolų įšaldymas naikino Ukrainos pramonę, viešąjį ir privatų sektorių.
1994 metų lapkričio mėnesį buvo pasiųsti “Pasaulio Banko” derybininkai išnagrinėti Ukrainos žemės ūkio pertvarką. Liberalizavus prekybą (kuri buvo dalis TVF ekonominio pasiūlymo rinkinio) JAV grūdų perteklius ir “maisto pagalba” buvo permesti į vietinę Ukrainos rinką, kurie pasitarnavo destabilizuojant vieną iš didžiausių ir produktyviausių pasaulyje Ukrainos kviečių ekonomiką.
1998 metais atsisakius valstybinio grūdų kainų reguliavimo, tai sukėlė grūdų produkcijos smukimą 45 proc. lyginant su 1986-1990 ųjų metų lygiu. Naminių gyvulių ūkio produkcijos, paukštienos ir pieno produktų gamybos sumažėjimas buvo dar dramatiškesnis.
TVF pateiktų ir remiamų reformų pasekoje Bendras Vidaus Produktas (BVP) 1992 – 1995 metų laikotarpyje smuko 60 proc..
Propaganda “Laisvajai rinkai” palaikyti
Nežiūrinti to, kad V.Juščenka buvo susijęs su ekonominio griovimo ir skurdo procesu , Ukrainoje jis buvo populiarus ir nepaliečiamas. Todėl, kad skurdas buvo pateiktas kaip išankstinė sąlyga kuriant klestinčią visuomenę – lietuviškai: “susiveržkite diržus, jei norite gyventi geriau”.
Tam, kad būtų galima laikytis šio “laisvosios rinkos” susitarimo ir įtikinti viešąją nuomonę, buvo reikalinga iškraipyti tiesą ir per masinę propagandinę žiniasklaidą įtikinti, kad nei viena kita gyvybinga politinė-ekonominė alternatyva “laisvajai rinkai” neleistina.
Tarp kitko: Lietuvoje Pasaulinio Banko ir TVF nurodytoms laisvosios rinkos reformoms – pramonės, socialinės apsaugos privatizacijai, mokesčių reformoms, laisvosios rinkos politikai palaikyti, darbo kodekso normų liberalizacijai ir vėlesniai Lietuvos integracijai į ES 1990 metais buvo įkurtas “Laisvosios Rinkos Institutas” – laisvosios rinkos “idėjų kalvė (think tank). Nors Institutas nėra politinė organizacija, tačiau jo “ekspertai” yra tapę politikais, kurie įgyvendino dalį liberalios laisvos rinkos ekonomikos ir darbo rinkos idėjų. Pvz., buvęs Instituto prezidentas Remigijus Šimašius nuo 2008 metų gruodžio 9 iki 2012 metų vadovavo LR Teisingumo ministerijai, Rūta Vainienė buvo Vilniaus miesto tarybos narė ir mero patarėja, o Giedrius Kadziauskas – ūkio viceministras (2011-2012).
Kodėl V.Juščenko buvo populiarus?
Todėl, kad jo priešininkas, tuometinis Ministras pirmininkas V. Janukovičius nepateikė tikrosios politinės aleternatyvos Ukrainai, kuri priverstinai pašalintų tarptautines finansines institucijas ir Vakarų korporacijų interesus, kurie griauna ir skurdina visą Ukrainos tautą.
2004 metų prezidento rinkimai Ukrainoje buvus sukurti ant masinės propagandos ir viešųjų ryšių kampanijos pagrindo, palaikomo JAV pinigais, sumokėtais Ukrainos politinėms partijoms ir organizacijoms, vykdančioms Vakarų strateginius ir ekonominius interesus.
Todėl JAV žvalgyba artimai bendradarbiaujanti su įvairiais fondais, bei NVO, tarp jų ir NED, pastoviai palaikė šį visuomenės manipuliavimo procesą.
Tarptautinio Valiutos Fondo įtaka Ukrainos vyriausybei
TVF Ukrainoje ne tik kišosi įgyvendinant TVF makroekonomikos reikalus, bet TVF taip pat tiesiogiai kišosi į vietnių politinių partijų politiką. Ukrainos parlamentas buvo matomas, kaip kliūtis įgyvendinant “laisvosios rinkos reformas”. 1999 metais spaudžiant Vašingtonui ir TVF, V.Juščenka buvo paskirtas Ukrainos ministru pirmininku. Svariausias argumentas buvo tas, kad Tarptautinis Valiutos Fondas (IMF) trokšta matyti V.Juščenką Ukrainos ministru pirmininku, kadangi Ukrainos finansinis paramos užtikrinimas priklauso nuo TVF.
Keliolika Ukrainos parlamento narių tikėjo, kad TVF yra pasirengęs 2000 sausio mėnesį pratęsti 300 mln. JAV dolerių paskolą Ukrainai, jei V.Juščenka taps Ukrainos ministru pirmininku. (ITAR-TASS news agency, Moscow, 17 Dec 1999).
Iš karto po V.Juščenkos paskyrimo Ukrainos ministru pirmininku, jis tuojau pat pradėjo įgyvendinti pagrindinę TVF finansuojamą bankroto programą, nukreiptą prieš Ukrainos pramonę, kurią iš esmės sudarė dalis Ukrainos gamybos įmonių uždarymas. V.Juščenka taip pat bandė pakenkti dvišalei Rusijos ir Ukrainos naftos ir gamtinių dujų prekybai TVF naudai, kuris reikalavo, kad ši prekyba būtų vykdoma JAV doleriais, ne prekybinu barteriu.
Todėl V.Juščenka buvo apkaltintas savo oponentų, kaip atstovaujantis TVF interesams ir vykdantis TVF rekomendacijas, o Ukrainos atžvilgiu vykdantis anti-socialines programas. To pasekoje 2001 metais po slapto balsavimo Ukrainos parlamente V.Juščenka buvo atstatydintas iš Ukrainos ministro pirmininko pareigų.
Tarptautinė finansinė bendruomenė skubiai ėmėsi veiksmų prieš V.Juščenkos atstatydinimą: Ukraina buvo sugrąžinta į juodąjį skolininkų sąrašą.
Vakarai, kurie rėmė V.Juščenką, pradėjo atvirai spausti Kijevą per finansines bankines institucijas. TVF, Pasaulio Bankas, Europos Vystymo ir Rekonstrukcijos Bankas sulaikė paskolas Ukrainai, kurios buvo skirtos tam atvejui, jei valdžioje liktų pro-vakarietiškas V.Juščenka. “Paryžiaus Klubas” sulaikė 1,2 mrld. JAV dolerių paskolą. Tuometinis Ukrainos prezidentas Leonidas Kučma kritiškai vertino parlamento sprendimą atstatydinti V.Juščenką.
TVF valdantysis direktorius Horstas Kohleris pripažino: “Juščenka įgijo didelį pasitikėjimą užsienyje ir taip pat nusipelnė palaikymo pačioje Ukrainoje. …TVF gerbia Ukrainos teisę pasirinkti savo lyderius, tačiau reformų kryptis (laisvosios rinkos ekonomika) privalo būti apsaugota”. (Financial Times, 27 April 2001).
Militarizacija laisvajai rinkai palaikyti
2001 metais, praėjus keliems mėnesiams po V.Juščenkos atleidimo iš pareigų, V.Juščenka lankėsi Vašingtone pokalbiui su JAV prezidento Busho administracijos aukščiausiais vadovais. 2003 metų pradžioje V.Juščenka dar kartą lankėsi Vašingtone Tarptautinio Respublikonų Instituto (IRI) kvietimu. Per šį vizitą V.Juščenka susitiko su JAV vice-prezidentu Dicku Cheney ir Valstijų sekretoriaus pavaduotoju Richardu Armitage.
Po V.Juščenkos apsilankymo JAV neo-konservatoriai kruopščiai “pasiruošė” 2004 metų spalio-lapkričio menesių Ukrainos prezidento rinkiminei kampanijai.
Militarizacija palaiko laisvąją rinką ir atvirkščiai – laisvoji rinka palaiko militarizaciją. JAV CŽV prižiūri “Nacionalinį Demokratijos Paramos Fondą” (NED). Finasinių donorų bendruomenė, įskaitant ir Vašingtone įkurtos laisvąją rinką propaguojančios Brettono Woodso institucijos, bendradarbiauja su ES, NATO bei JAV Valstybės departamentu.
V.Jusčenka buvo gerbiamas ir turėjo tarptautinės finansinės bendruomenės užtarimą, jo kolega ir politinis artimas draugas, buvęs Gynybos ministras Jevgenijus Marčiukas, buvo tvirtas JAV ir NATO buvimo regione rėmėjas. Būtent buvusio Ukrainos Gynybos ministro J. Marčiuko iniciatyva buvo nusiųsti Ukrainos kariai į karą Afganistane, nors daugelis Ukrainos gyventojų šiam sprendimui nepritarė.
2004 rugpjūčio mėnesį Ukrainos autonominės respublikos Krymo kurorte Jaltoje Gynybos ministras J. Marčiukas susitiko su JAV Gynybos sekretoriumi Donaldu Rumsfeldu. Susitikimo metu buvo aptariamas ir Ukrainos dalyvavimas Irako kare bei artėjantys Ukrainos rinkimai. Per susitikimą Ukrainos Gynybos ministras Marčiukas pranešė, kad Kijevas tęs dalyvavimą JAV karinėje koalicijoje ir siųs savo karius į Iraką. Tačiau likus vos mėnesiui iki pirmo prezidento rinkimų turo 2004 metų rugsėjo mėnesį Marčiukas buvo nušalintas nuo pareigų.
2004 metų lapkričio 25 dieną per Ukrainos televiziją Gynybos ministras Marčiukas perdavė žinią kariuomenei, policijai ir saugumo pajėgoms nepaklusti būtent Leonido Kučmos valdžiai ir pareiškė, kad „lapkričio 21 dienos prezidento rinkimai yra suklastoti ir kad jis „Ukrainos prezidentu pripažįsta tik opozicijos lyderį Viktorą Juščenką, laimėjusį rinkimus“.
Buvęs Gynybos ministras Marčiukas kreipėsi į Ukrainos saugumo karininkus nevykdyti neteisėtų įsakymų. Rusijos Juodosios Jūros karo laivynui Sevastopolyje Marčiukas priminė, kad jie yra „svetimos valstybės teritorijoje“.
Šis Ukrainos Gynybos ministro J. Marčiuko pareiškimas, kuris kvietė Ukrainos Ginkluotąsias pajėgas ir Policiją veikti prieš vyriausybę, iš esmės ir buvo JAV/NATO šalių finansuojamas Ukrainos valstybės perversmas, pavadinimu – “Oranžinė revoliucija”.
Tikrasis JAV tikslas – buvusių tarybinių respublikų kolonizavimas
JAV/NATO tikslas buvusiose tarybinėse respublikose – užtikrinti TVF finansuojamą makroekonomikos programą “lasivąją rinką”.
JAV siekia pastatyti tokią Ukrainos valdžią, kuri būtų tvirta JAV sąjungininkė, kadangi JAV tikslas šiame regione – išstumti Rusijos karinį laivyną iš Juodosios jūros.
Šiuo požiūriu Ukraina jau pasirašė keletą karinių susitarimų su NATO ir JAV dar prie Ukrainos prezidento Leonido Kučmos vyriausybės.
Ukraina yra karinio aljanso GUUAM narė, sudaryto tarp buvusių 5 Tarybų Sąjungos respublikų – Gruzijos, Ukrainos, Uzbekistano, Azerbaidžano ir Moldovos. Šis karinis aljansas įkurtas 1997 metais Ukrainos Nacionalinės Saugumo Tarnybos (UNST), artimai bendradarbiaujant su JAV vyriausybe ir NATO. Neatsitiktinai GUUAM aljanso šalių vadovai sutartį pasirašė Vašingtone švenčiant NATO įkūrimo 50–metį.
Šio aljanso tikslas yra suardyti 1996 metais sudarytą Rusijos ir Baltarusijos sąjungą. GUUAM’o tikslas yra pašalinti Rusiją iš Juodosios jūros, apsaugoti Anglo-Amerikiečių naftotiekių/dujotiekų magistrales, einančias iš Centrinės Azijos ir Kaspijos jūros į Vakarų Europą, ir svarbiausia atkirsti Rusiją ne tik nuo Kaspijos jūros naftos baseino, bet ir nuo Juodosios jūros.
