Edvardas Trusevičius – naujasis Lietuvos kultūros viceministras, kuruojantis tautinių mažumų problematiką, neseniai “Delfyje” išdėstė pagrindinę savo artimiausios veiklos užduotį: parengti naują Tautinių mažumų įstatymą, kuris įteisintų dvikalbius užrašus nacionalinių mažumų gyvenamose vietose bei vardų ir pavardžių rašymą dokumentuose nelietuviškais rašmenimis ir… tuoj pat už jas susilaukė iš Vyriausybės vadovo Algirdo Butkevičiaus priekaištų, kad tai yra skubotas politinis pareiškimas, nes dar neparengtas Vyriausybės programos priemonių planas.
Premjeras yra teisus. Vyriausybės programos Tautinių bendrijų skyriuje rašoma: “246. …Išspręsime vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose bei gatvių ir vietovių pavadinimų rašymo klausimus, atsižvelgdami į Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją”.
Taigi “išspręsime” gatvių ir vietovių pavadinimų bei vardų ir pavardžių rašymo klausimus, o ne “įteisinsime” dvikalbius užrašus nacionalinių mažumų gyvenamose vietose bei asmenvardžių rašymą nelietuviškais rašmenimis. Kultūros viceministrui iškraipius vyriausybės programos nuostatas, Premjerui piktintis yra dėl ko. To negana, E.Trusevičius atakuoja Vyriausybę ir tarptautinio prestižo argumentu, esą įgyvendindama minėtą konvenciją, leidžiančią naudoti originalią asmenvardžių rašybą ir tuo pačiu raidę “w”, Lietuva pirmininkaudama Europos Sąjungoje pateiktų save “iš gerosios pusės”. Čia jau galima būtų stabtelėti ir padiskutuoti su viceministru.
Pradėkime nuo tautinių mažumų asmenvardžių rašybos. Konvencijos 11 straipsnyje sakoma, kad „Šalys įsipareigoja pripažinti kiekvieno tautinei mažumai priklausančio asmens teisę savo pavardę (tėvo vardą) ir vardą (vardus) vartoti mažumos kalba bei teisę į tai, kad jie būtų oficialiai pripažinti pagal Šalių teisinėse sistemose nustatytas sąlygas“.
Oficialiame Konvencijos komentare šis straipsnis aiškinamas taip: “Turint galvoje šio įsipareigojimo praktinę reikšmę, nuostata suformuluota taip, kad leistų Šalims taikyti ją pagal savo specifines aplinkybes. Pavyzdžiui, Šalys gali vartoti savo oficialios kalbos abėcėlę, kai reikia rašyti tautinei mažumai priklausančio asmens vardą pagal jo fonetinę formą”. Po tokių Konvencijos nuostatų natūraliai kyla klausimas: ar Lietuva kuo nors nusižengia Europos konvencijai?
Čia dar galima būtų pridurti ir Europos Komisijos – vykdomosios Europos Sąjungos institucijos išaiškinimą: „Komisija norėtų priminti, jog pagal ES Tarybos direktyvos 2000/43/EB 3 straipsnį nacionalinės nuostatos, pagal kurias reguliuojamos… tautinių mažumų kalbinės teisės, nepatenka į direktyvos taikymo sritį. Teisės vartoti savo vardą mažumos kalba nebuvimas negali trukdyti Sąjungos piliečiui naudotis judėjimo teisėmis, taigi tai nėra apribojimas“.
Nepaisydami europinio išaiškinimo, Lietuvos lenkai dažnai kartoja, kad štai Lenkijoje tautinėms mažumoms leidžiama rašyti pavardes originalia forma, naudojant ir nelenkiškus rašmenis, pvz., lietuviams ar, tarkim, slovakams su jų č,š,ž raidėmis, todėl Lietuva irgi turėtų priimti lenkiškus rašmenis.
Bet paklausykime, ką dėl originalios lietuviškų pavardžių rašybos Lenkijoje sako žinoma Lenkijos lietuvių veikėja Irena Gasperavičiūtė: „techniškai tai labai sudėtinga. Pavyzdžiui, asmens tapatybės kortelėje pavardė įrašoma, o pase – neįrašoma. Bankuose, draudimo įstaigose iškyla problemų, nes programose neįdiegti lietuviški rašmenys. Todėl pavardes pasikeitė tik vienetai”.
Lietuvos lenkų lyderis Valdemaras Tomaševskis po Seimo rinkimų yra pareiškęs, kad nekels politinio reikalavimo įteisinti Lietuvoje lenkų pavardžių rašybą originaliais rašmenimis. Lenkiškoje spaudoje, pvz., portale „Polityka Wschodnia“ taip pat radau pripažinimą, kad dauguma Lietuvos lenkų prie savo lietuviškai užrašytų pavardžių priprato ir neketina jų sulenkinti, netgi mano, kad būtent jos yra originalios, taip pat yra manančių, kad lenkiškos rašybos pavardžių lietuviai valdininkai nemokės teisingai užrašyti ir ištarti, taigi toks užrašymas sukeltų papildomų konfliktų. Keista, kad kultūros viceministras vaizduoja nežinąs šių plačiai paplitusių nuomonių ir vis tiek ketina intensyviai kovoti nesamame fronte.
Kitas svarbus E.Trusevičiaus veiklos tikslas būtų legalizuoti dvikalbius užrašus lenkų gyvenamose vietovėse. Dėl jų irgi vertėtų atsiversti Europos Tautinių mažumų konvenciją. Tame pačiame 11 straipsnyje rašoma: „Šalys tose teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinei mažumai priklausantys asmenys, remdamosi savo teisinės sistemos reikalavimais, o prireikus ir sutartimis su kitomis valstybėmis, bei atsižvelgusios į konkrečias sąlygas, visuomenei skirtus tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus stengiasi daryti taip pat ir mažumos kalba, jeigu yra pakankamas tokio žymėjimo poreikis“.
Konvencijos komentaras patikslina: „Įgyvendindamos šį principą, Šalys privalo deramai atsižvelgti į savo teisines sistemas, taip pat, kur tinkama, į susitarimus su kitomis valstybėmis. Susitarta, kad Šalys nėra įpareigotos sudaryti sutartis su kitomis valstybėmis šios nuostatos apibrėžiamoje srityje“.
Po šio išaiškinimo į klausimą: ar Lietuva kuo nors nusižengia Europos konvencijai? – tektų vėl atsakyti: niekuo. Lietuvos teisinė sistema nenumato dvikalbių ar trikalbių pavadinimų, o tradicinių lenkiškų gatvių pavadinimų kur nors Vilniaus rajono Maišiagaloje, Raudondvaryje ar Sudervėje iš viso nėra buvę. Dabartiniai “tradiciniai lenkiški” užrašai, pvz., ul. Witautasa, ul. Wilniaus, ul. Trumpoi atrodo suvis tragikomiškai.
O dėl konkrečių sąlygų galima būtų pastebėti, kad pusę amžiaus Lietuvoje buvusi privaloma lietuvių-rusų dvikalbystė visame viešajame gyvenime, ją grąžinus į gatvių pavadinimus, kad ir lietuvių-lenkų variantu, sukeltų slogius okupacijos priminimus. Šią sąlygą kaip reikšmingą pripažįsta ir Lenkijos spauda, nes čia privalomos dvikalbystės nebuvo.
Dar kartą grįžkime į Lenkiją, kuri dažnai rodoma pavyzdžiu Lietuvai. Čia gatvių lentelių kabinimo tvarka yra tokia. Norėdama pakabinti dvikalbes gatvių lenteles valsčiaus (lenk. gmina) valdžia turi gauti leidimą iš Vidaus reikalų ministerijos, o jos duomenimis nė vienas Lenkijos valsčius dėl dvikalbių gatvių lentelių į ministeriją nesikreipė, taigi pripažįstama, kad tokių lentelių Lenkijoje nėra. Beje, jei ir būtų, jose negalima naudoti okupacinių – Vokietijos reicho ir Sovietų sąjungos valdžių suteiktų pavadinimų (Lietuvoje, matyt, reikėtų atsižvelgti į tris okupacines valdžias…).
Jeigu nekilnojamo turto savininkas ar naudotojas nevykdytų prievolės pakabinti nustatytoje vietoje tinkamą lentelę su gatvės pavadinimu, tai užtrauktų baudą iki 250 zlotų. Taigi aišku, kad Lenkijoje be leidimo neleidžiama kabinti, taip pat ir ant privataus namo, nukrypstančių nuo standarto gatvių pavadinimų lentelių, tokiu būdu ir dvikalbių, o pakabinusiems skiriama tiesioginė bauda.
Lietuvoje namo savininkai kur nors Šalčininkų rajono Jašiūnuose įsitikinę, kad ant nuosavo namo jie gali kabinti kokią tik nori lentelę, taip pat ir dvikalbę, ir aiškinti, kad jokio teisės pažeidimo tame nėra, nors puikiai žino, kad pagal Vidaus reikalų ministro įsakymą lentelėje turi būti tik toks pavadinimas, kuris įregistruotas adresų bei nekilnojamojo turto registre. Kultūros viceministras, siekdamas mažinti tautinę nesantaiką, galėtų pritarti Lenkijos tvarkai ir pasiūlyti Kultūros ministrui inicijuoti atitinkamą pataisą Administracinių teisės pažeidimų kodekse dėl personalinės namo savininko atsakomybės už teisės aktų laužymą. Bet ar išdrįs?
E.Trusevičiaus garbei reikia pastebėti, kad šį kartą jis nutarė neaiškinti Lietuvos žmonėms apie sunkią lenkų švietimo padėtį, t.y., nedalyvauti absurdo teatro spektaklyje. Absurdo todėl, kad lenkų švietimas Lietuvoje yra geriausias pasaulyje. Kur dar rasime beveik šimtą lenkų mokyklų už Lenkijos ribų? Ir ne tik mokyklų, bet dar pusšimtį vaikų darželių ir net lenkų universitetą? Niekur.
Maža to, lenkų mokyklose ligi šiol buvo praktikuojamas susilpnintas lietuvių kalbos mokymas, kad tik lenkų vaikai nepervargtų, kankindamiesi su šia sunkia kalba. O egzamino suvienodinimas su lietuvių mokyklomis įvyks dar tik po septynerių metų.
Stebėtina, bet šį absurdą ėmėsi kritikuoti net ir Lenkijos politikai. Lenkijos europarlamentaras Krzysztofas Lisekas „Delfyje“ perspausdintame interviu sako, kad „jei kas nors yra Lietuvos pilietis, jis turi mokėti lietuvių kalbą ne gerai, bet puikiai“ (lenk. „nie w stopniu dobrym lecz biegłym“). Lygiai taip pat manau, kad negalima būti Lenkijos piliečiu ir puikiai nekalbėti lenkiškai“. Taigi egzamino atidėjimas lenkams daro meškos paslaugą.
Šis europarlamentaras kritiškai vertina ir Lenkijos pusės spaudimą Lietuvai dėl esą negrąžintos lenkams žemės, nes “ir pas mus [Lenkijoje] klausimas nėra išspręstas, Tai liečia tiek buvusį žydų, tiek ir daugybės lenkų šeimų turtą”. Pastebėsime, kad vien Varšuvoje aštuoniems tūkstančiams gyventojų dar negrąžintas nusavintas turtas. Per metus jo sugrąžinama maždaug trims šimtams varšuviečių. Taigi jų vargai tęsis dar ne vieną dešimtmetį. Tačiau Lenkijos politikai mieliau šaukia apie negrąžintą turtą kažkur Vilniaus rajone – čia sugrąžinta 93 proc., Šalčininkų rajone – 98 proc. žemės, o ne apie jų panosėje įstrigusias turto grąžinimo problemas.
Ar atkreips dėmesį į paminėtus faktus Lietuvos Premjeras ir užsienio reikalų ministras pokalbiuose su Lenkijos valdžia? Dėl to vertėtų labai suabejoti, nes kol kas vienintelis Lietuvos valdžios konsultantas tautinių mažumų klausimais yra Lietuvos kultūros viceministras E. Trusevičius. Deja, jo kivirčai su Vyriausybės programa verčia suabejoti, ar jis yra lojalus tai Vyriausybei.
Liūdna pripažinti, bet kol kas atrodo, kad E.Trusevičius daugiau gina ne Lietuvos valstybės ir ne visų Lietuvos tautinių bendrijų, su kuriomis, beje, jis įnirtingai konfliktuoja, bet tik lenkų mažumos interesus. O kaip kultūros viceministras jis juk privalėtų būti valstybės politikos tautinių mažumų srityje, o ne lenkų mažumos politikos Lietuvos valstybėje įgyvendintoju.
Kažkada Lietuvos ir Lenkijos parlamentinėje asamblėjoje Lietuvos Seimo nariai lenkai demonstratyviai sėdėdavo Lenkijos delegacijos pusėje. Kur atsisės E.Trusevičius per būsimuosius Lietuvos Premjero ir užsienio reikalų ministro vizitus Lenkijoje? To viceministro paklausti reikėtų dar prieš būsimuosius vizitus.
