Tarpušventės – geras laikas pabaigti metų darbus ir į naujuosius metus įžengti be senųjų rūpesčių „kupros“. Tačiau šiandien susirinkusi Vyriausioji Rinkimų Komisija visais įmanomais būdais stengiasi ir toliau neigti akivaizdų faktą – dėl žemės ir tiesioginės demokratijos stiprinimo išreikštą piliečių valią, t.y., kad surinktų parašų pakanka minėtam referendumui surengti.
Per 320 tūkst. surinktų piliečių parašu tapo dideliu galvos skausmu ilgalaikės ramybės sąlygomis gyvenusiam valdžios elitui. Nežinia net, kas ilgus metus demagogiškai apie „demokratiją“ ir „pilietinę visuomenė“ kalbėjusius valdančiųjų politinių grupuočių lyderius išgąsdino labiau: ar galima Briuselio rūstybė, ar perspektyva, sumažinus referendumui reikalingų parašų skaičių iki 100 tūkst., sulaukti labai tikėtinų referendumų dėl Seimo rinkimų išimtinai vienmandatėse apygardose, ar dėl tiesioginių merų rinkimų, arba dėl euro įvedimo.
Tačiau apie tai, kas lėmė cinišką požiūrį į savo piliečius, mes dar galėsime pakalbėti, kuomet ateis laikas galutinai apibendrinti visą referendumo iniciatyvą, todėl persikelkime į šios dienos posėdį.
Dėl to, kad net ir labai įdėmiai stebintys įvykius skaitytojai ne visuomet turėjo galimybė sekti, kaip gi klostosi referendumo reikalai, priminsiu, kas įvyko po parašų pridavimo.
Po nemenkų batalijų iniciatyvinei grupei ir jos pagalbininkams nuo gruodžio 11-12 d. pavyko pamatyti jau VRK taisytas bylas ir net jie galėjo pateikti ranka surašytus pastabų aktus. Jau tuomet akis badė kai kurios keistenybės. Buvo nesunkiai perskaityta nemažai „neįskaitomų“ įrašų, kilo klausimų dėl dalies neužskaitytų užsienio lietuvių parašų ir dėl gyvenamosios vietos sąvokos, kuomet „už borto“ liko kai kurių kaimų, teturinčių vos vieną gatvę, gyventojai, nes esą jų adresas yra „nepilnas“.
Dirbama buvo sunkiai ir nuoširdžiai, tad bent jau prie mano asmeniškai matytų tinkamų parašų kiekio buvo galima drąsiai pridėti per 30 kiekvienoje byloje ir tam būtų pakakę vien sąžiningo požiūrio į savo pareigas iš VRK pusės. Tuomet, beje, buvo pastebėti ir pirmi aritmetiniai neatitikimai, kurių galimybę per vėlesnius posėdžius nedrįso neigti ir pats Z.Vaigauskas.
Nepaisant to, per gruodžio 14-os posėdį nebuvo atsižvelgta net į akivaizdžiai įrodomą VRK darbo „broką“ (kabutėse rašau neatsitiktinai) – sprendimus, tarp kurių: faktiškai nubausti visus „viena ranka“ pasirašiusius, neužskaitant jų parašų, išbraukti iš tinkamų net tuos, kur tiesiog nebuvo nurodyta pasirašymo data, nepaisant to, kad šioji informacija tėra papildoma ir nereikalinga asmens identifikavimui. O svarbiausia, buvo priimtas bet kuriam net menkiausiais teisės žinias turinčiam piliečiui nesuprantamas komisijos sprendimas. Na, o kvalifikuotam advokatui šis tapo pagrindu pateikti net 15 lapų apimties ieškinį.
Taigi VRK nepaliko jokių galimybių išspręsti susidariusią padėtį kitaip, nei kreipiantis į Lietuvos Vyriausiąjį Administracinį Teismą. Pažymėtina, kad nors ir teismas nesiėmė nagrinėti ieškinio, o tai, beje, nėra vienas ir tas pats, kas „pralaimėjimas teisme“, kaip paskubėjo įvardinti kai kurie menkai padėtį žinantys informacijos šaltiniai, pripažinę, kad VRK sprendimas nėra galutinis. Ir taip, beje, buvo garantuota, kad iniciatyvinė grupė gali kreiptis į teismą tuoj pat, kai VRK priims nutarimą, laikomą galutiniu.
Dar vienu svarbiu piliečių pasiekimu tapo iš rinkimų prievaizdų išplėšta galimybė susipažinti ir su komisijos turimomis elektroninėmis laikmenomis, kuriose atsispindėjo, kuriame lape ir kurioje jo eilutėje yra toji nelemta „klaida“, ir rasti pastarąją bylose. Taip esą būtų galima sukurti, VRK manymu, „taisytinų“ klaidų sąrašą ir parengti jų taisymo metodiką.
Ir vėl po kelių dienų sunkaus darbo (vienu metu prie bylų dirbdavo per 40 savanorių) ir patikrinus nuodugniai vos pusę bylų, pradėjo aiškėti naujos keistenybės. Prie jau vis dar „neįskaitomų“, bet seniausiai perskaitytų parašų, ir vis dar paliktų matematinių klaidų, prisidėjo ir nauji „atradimai“. Tai – prie klaidingų buvo priskirti parašai tų, kuriems tarp pasirašymo momento ir tos dienos, kada VRK kreipėsi dėl dokumento galiojimo nustatymo, asmens dokumentų galiojimas buvo sustabdytas (pvz. pametus), nors pasirašymo metu pilietis turėjo pilnavertį galiojantį dokumentą. Taip pat paaiškėjo, kad yra buvę labai „uolių“ net tik VRK narių, bet ir ekspertų tarpe. Dėl vienos jų veiklos, iniciatyvinės grupės atstovo teigimu, svarstoma kreiptis į Generalinę Prokuratūrą, nes yra ne tik statistiškai nepaaiškinamai didelis nepripažintų parašų skaičius, bet ir objektyvus faktas, dėl kurio duomenys perduoti į VRK , kuomet buvo „viena ranka rašyti“ pripažinti seserų surašyti duomenys ir tos seserys buvo pačios atvykusios į komisiją reikalauti atstatyti parašų galiojimą.
Štai todėl šios dienos posėdis, vykęs VRK, buvo labai svarbus visiems, kam rūpi pirmojo piliečių referendumo ateitis.
Tiesa, pasimokius iš ankstesnių klaidų, kuomet dažnai buvo pernelyg lengvai pasiduodama VRK ir jos vadovo Z.Vaigausko spaudimui ir dažnai trūko teisinių žinių, šios dienos posėdyje iniciatyvinei grupei atstovavo advokatas Saulius Dambrauskas, tas pats, kuris vos per parą meistriškai parengė ieškinį LVAT.
Tai nebejotinai turėjo didžiulę įtaką posėdžio eigai. Nors į posėdžio darbotvarkę buvo įtrauktas klausimas dėl neva padarytų klaidų taisymo metodikos, VRK iš karto buvo primintą, kad ateita kalbėti iš esmės. Ir po išsamios teisininko kalbos, kurios metu kai kurie VRK nariai nervingai muistėsi kėdėse, tapo aišku – nėra nei vieno esminio VRK vadinamojo „tarpinio“ sprendimo punkto, dėl kurio neiškiltų rimtų klausimų.
Gyvenamosios vietos klausimas, kuris „papjovė“ per 5 tūkst. parašų, pasirodo, yra daugiau nei aiškus ir tereikia tiesiog vadovautis galiojančiais įstatymais, kurie taikomi visais kitais atvejais, išskyrus, ko gero, šį, kuomet kalbama apie piliečių teisę į demokratiją.
Nepastebėti neliko ir nesusipratimai su pasirašymo data ir dėl neįkaitomų pavardžių.
Ir tuomet „nokdauno“ būsenoje esančią VRK puolė gelbėti jos pirmininkas Z.Vaigauskas, kelis kartus užsimindamas tai apie neva galimą galutinį sprendimą nepripažinti referendumo parašų kiekį pakankamu, tai apie tai, kad VRK gali patikrinti jau jų pripažintus 292 tūkst. parašų. Tiesa, jei per ankščiau vykusius panašius šantažas tai sukeldavo nerimą susirinkusių iniciatyvinės grupės narių ir aktyvistų tarpe, tai šiandien buvo nenusileista, o tiesiog, kaip spėju, pasirinkta galimybė tęsti kiek įmanoma darbą su VRK, kuris suteikia vis naujų ir naujų argumentų galimam būsimam teismo procesui, jei komisija ir toliau vadovausis savotišku supratimu apie galiojančius teisės aktus ir piliečių teises apskritai.
Galimos netikslumų šalinimo metodikos svarstymas taip pat neapsėjo be staigmenos. Komisijos nario R.Stabingio pateiktoje neva pačios iniciatyvinės grupės perduotoje metodikoje, pasirodo, kažkur dingo net keli esminiai punktai, tad siūloma metodika po jų galėjo būti vadinama jau ne piliečių siūloma, bet pačios VRK metodika. Taip pat taip ir liko neaišku, kokiais atvejais parašų autentiškumui patikrinti ir trūkstamiems duomenims nustatyti pakaks kelių kompiuterio mygtukų paspaudimo, o kada teks kulniuoti pas pasirašiusį asmenį. Buvo susitarta, kad tokie dalykai bus dar derinami.
Na, o besibaigiant referendumo klausimui skirtai posėdžio daliai, iniciatyvinė grupė pakartotinai iškėlė klausimą dėl registruotais laiškais bet tinkamu terminu atsiustų parašų lapų likimo. Kaip ir reikėjo tikėtis, Z.Vaigauskas ir vėl šio klausimo svarstyti nesutiko.
Taigi didieji mūšiai dėl piliečių teisės į tikrą demokratiją dar priešaky .
Vitalijus Balkus
